Delnai pilni svajonių. || Antra dalis.

Paskubomis nuėjau, tiesiog bėgte nubėgau į namus, galvodama, kur laimės jausmas dingo, kuris žadėjo manyje užsibūti. Apieškojau visus kambarius, tikėdamasis nors viename iš jų ją rasti, nors vidinis balsas šnibždėjo, kad jos niekur šiuose namuose nėra, bet aš nenorėjau pasiduoti. Norėjau visus kambarius išniukštinėti, ir tai padariau ištisus keturis kartus. Jos niekur nebuvo. Širdis daužėsi, nors buvo nukritusi į kulnus. Bandžiau ramiai nueiti iki virtuvės, bet kojos maišėsi, jaučiausi kaip gerai išgėrus, turbūt saulės poveikis perėjo per visas kraujagysles ir išsiliejo širdyje. Šiaip ne taip nulingavau iki virtuvės, priėjusi kriauklę vos stovėjau ant kojų, įsikibau ir šiaip ne taip įsipyliau vandens. Gerdama vaikščiojau po virtuvę ir netyčiomis dirstelėjau į šaldytuvą, visai nenoromis mano akys užkliudė raštelį. Jame buvo vos keli žodžiai, bet aš jį rijau akimis, atpažinusi, kad tai jos raštas viduje pajutau malonų krestelėjimą, kurio jau senai laukiau, kurio lyg po kambarius, kaip jos, ieškojau. Raštelis paprastutis, bet aš jį skaičiau vis iš naujo ir iš naujo, bandžiau kažką suskaityti tarp eilučių, o pajutau tik rūpestingumą. Ir šiokią tokią meilę, kurią visad jutau iš jos pusės. Net kai ji buvo toli nuo manęs, aš jos šilumą jaučiau ir visad tikėjau, kad ji manąją irgi jaučia.
Po keletos valandų skaitymo lapelis nebeatrodė nesenai parašytas, nors ir nebuvo toks. Juk ji nulingavo dar kai kaitino saulė, o dabar ji jau kitoje žemės rutulio pusėje. Ji nebešvietė mums, kaip ir manoji saulė nešvietė man su savo šypsena.
Lanksčiau raštelį vis iš naujo ir iš naujo. Norėjau jį tiesiog suvalgyti akimis, deja, taip nemokėjau. O ten parašyta tik „Grįšiu. Nesijaudink. “, bet taip gera buvo tai skaityti. Staiga pasigirdo skambutis į duris. Su šiokia tokia atsigavusia laime aš lėtai nutipenau prie durų, laikydama rankose raštelį ir besidžiaugdama juo.
Dar vienas skambutis į duris ir dar vienas. Nesupratau kas taip nerimsta, juk visi mūsų draugai skambindavo ramiai ir aš pajutau širdyje kažką stipresnio nei nerimas. Širdis pradėjo plakti. O aš galvoje atkūriau kas dar taip skambindavo į mano duris. Rankos pradėjo drebėti, o lapelis, mano mielosios raštelis, iškrito man iš rankų ir lėtai pradėjo leistis ant žemės. Aš pasilenkiau ir jį paėmiau, vos sugraibiau, nes rankos drebėjo vis stipriau ir stirpiau, nebenorėjau atidaryti durų, o širdis atrodo, kad iššoks iš krūtinės.
Priėjau prie durų, paliečiau rankeną ir mintyse perbėgo milijonai prisiminimų, vis dar nedrįsau atidaryti durų, bet dar vienas skambutis ir dar vienas skambutis mane vertė pasiskubinti, bet aš nesugebėjau, liečiau durų rankeną, bet nesugebėjau jos paspausti ir atverti durų. Nenorėjau vėl įsileisti į širdį to žmogaus, jutau jo alsavimą už durų, jutau kaip jis šnopuoja ir nekantrauja, jaučiau jo pyktį nutūpusį ant kaklo ir vis dar neatvėriau durų. Kažko viduje maldavau, kad tai nebūtų tai, apie ką aš galvojau...