aš nepažįstu savo veido,
savo vaikų, eilėraščių ir tų,
kurie mane taisė
aš tik akmuo, neturintis plyšio vėjui
aš nežinau, koks mano pašaukimas -
ką nors išmokyti, ar ko nors išmokti
pamiršti skriaudas, kurios mane sukūrė
kai paukščiai leidžiasi matau begalybę
po žiogo kojomis
aš tik plakatas
kviečiantis bastūnus
jų nebetraukia bažnyčios ir amfiteatrai
jų nebemasina koridos
aš nežinau, kokie dabar metai
juk laikas ir vieta svarbūs romanuose
poezijoje svarbiausia - būti
2009-07-09 20:53
palaikau Diudią visom dvejom
2009-07-08 10:03
pla{que}tas čia būtinas, esminis, geras
2009-07-07 22:35
su perspektyva būti skaitomu.
/jeigu tas "aš" nebus toks gausus/
2009-07-07 21:17
bastūnus
traukia
kriminalai
o ne
taurastis.
3
2009-07-07 21:02
Kad pabaiga labai jau primena Archibald MacLeish tekstą "ars poetica". A poem should not mean
But be.
Pradžioj labai kartojasi įvardis "aš" - skurdina kalbėjimą. Plakatas eilėrašty visai be estetikos.
Žodžiu, silpnokai.
2009-07-07 20:50
poezijoje - būti neužtenka.
2009-07-07 20:33
išties man taip pat patiko!
2009-07-07 19:18
Derantis prie rimtesnių rašykų:)
2009-07-07 18:42
hm. žinai vertas 2,5 tik. :( pirmos dvi eilutės lyg ir bando įtraukti, o trečia nukerta. ir toliau vėl bandau ir vėl nieko gero.
2009-07-07 18:27
Poezijoje svarbiausia - jausti/kurti.
Ką matau ir darote :)
2009-07-07 18:06
sauni prisistatomoji kalba:)