Namučiai, jau neprisišauksite, kai ateitis šviesi,
Medetkas, dėdę, hektarus... lieku, bočeli, tau
Aš juk orus - dingstu tenai. Džiaugsiesi laišku.
Esu dabar jau aš netgi Gvadelupe pastojus - lemtimi,
Kruopos, kviečiukai ir grikučiai - nusivylė. Alkani
Vaikai aplink pečiųką spiečias: kada sugrįši, - spiečias.
Galėčiau ir daugiau pridėčiau, bet... tuoj pridegs mani varškėčiai,
Reikės Italijon išvykti, nes makaronų gal nelikti,
Ir duona, rupūs mittai, baigės. Patiko, adjos, Mildut, fainę. ;)
Na va "dėdės traktorių
pavargusį, biedną nuo
išbraidytų hektarų. ", o dar ir klevas, ir šuo, ir Airija - tai ir yra, ko visada ieškau ir kas tiesiog limpa prie mano dūšios:)Lengva ironija, nesureikšmintas toks, lig tarp kitko, skausmas ir, beabejo, gyvybė.:)