Jei tik žinočiau, kam tave paskirti,
Rėkčiau balsingiau ir neužkimčiau
Pačioje svarbiausioje vietoje.
Būčiau dramblys tavo pievoje -
Trypčiau gėles.
Ir skaičiuočiau žvaigždes užsimerkęs,
Kol tilptų ant ilčių.
Sakyčiau, jog dvi.
Tiek pat, kiek ir mūsų.
Daugiau nematau, kai užsimerkiu,
Ir nebėra visatos, tik pieva.
Ir pats sau nuspręsčiau,
Jog kartais visai neblogai
Būti aklam.