Ant sniego

O tu miegok saldžiai ant sniego
Meilę sapnuok, ir būk laiminga!
Tu nuo visko ėmei ir pabėgai,
Nusišypsok, kai tau ant veido sninga!

Kelias jau tiesias į amžinybę,
O šiuo keliu veda sapnai.
Leisk sau pajust mirties didybę,
Būsi su ja tu amžinai.

Akys užmerktos, sustingęs veidas,
Lūpos raudonos lyg kraujas...
Sušąlę rankos, kasos palaidos,
Atrodo, lyg būtim gmus iš naujo!

Myli nemyli, laukia nelaukia,
Jo siela - tai neperžvelgiama kaukė!
Kad ir kiek tylumoj tu jį šauksi,
Atsako iš savo meilės nesulauksi.

Jis tavęs nemyli, tai žinot skaudu!
Tad tu atsigulki, užsiklok sniegu!
Akeles užmerki, miegas bus gardus,
Tu ir vėl sapnuosi tuos šiltus jausmus.

Nebijok mirties, ji vistiek ateis
Ir sprendimo šio nieks jau nepakeis.
Kai gyvybės saulė amžiams nusileis,
Tu šypsokis meilei, nieks tavęs neteis.