Bijau tamsos, todėl labai tikiu,
kad dievas gimė-mirė-prisikėlė.
Bijau man priešiškų ir palankių,
kada nuo jų priklauso pertraukėlės.
Kada apsimetu kuo dar nemoku būti,
bijau, kad matosi iš judesių.
Kai maudžia nuo kvailų melų, truputį
baisu, kad gydys nuo aiškių tiesų.
Tikiu pagalba iš dangaus, tikiu viskuo,
ką perskaičiau šventąjame rašte,
kada nevykęs ir sunkus ruduo
vėl tampa nesuvokiama našta,
Tada tikiu, prašau, atsiprašau,
už tai, ką jau tegu toliau...
Ir kad po trumpą atmintį naršau
be reikalo. Kas būta - išvaliau.
Ir vėl baisu, kada tikiu iš baimės,
iš baimės, nebeturinčios kraštų.
Lyg nepoetas, ištiktas nelaimės,
bandau atsikratyti jos raštu.