Siela

Balsas toks duslus toli,
aidi mano kambary.
Lyg permatoma skara,
blaškosi lyg nesava.

Veidas toks niūrus kasdien,
šypsena skirta lėlėm.
Jos gyveno kaip ir mes,
džiaugės, verkė nakteles.

Nesinori jų sutikt,
Išsigąsi, net numirt!
Jau geriau gyvent ramiai,
nei su siela būt vienai.

Naktį jų diena yra,
verkia siela, tuštuma.
Taip norėtus būt gėlė,
nenumirštama, gaivia.