Lopšinė, atlikta paskutinį kartą...

  Baltais patalais nuklotos gatvės, balti stogai ir apšerkšniję langai rodė, kad atėjo žiema. Baltos snaigės krito žmonėms ant galvų, o porelės slapta bučiavosi parkuose ant suoliukų, paskendę savo mintyse, jausmuose ir meilėje. Tačiau vieno žmogaus ši gamtos idilė nedžiugino...
  Mažutės vaiko rankutės glostė stiklą. Stiklas buvo šaltas, tad vaiko rankos po truputį vėso. Jis galvojo apie savo mamą, kuri turėjo netrukus grįžti namo...Vaikas patyliukais apžiūrėjo gatvę - tokią blyškiai apšviestą ir su supustytomis pusnimis... Kaip smagiai jis su mama jose žaidė!!!... Laikas bėgo, tačiau mamos vis dar nebuvo... Kažin kur ji? Galbūt užsuko į parduotuvę nupirkti saldainių, kad vakare vaikelis galėtų juos kramsnoti prie židinio, padėjęs galvą mamai ant kelienų?... Laikas bėgo...Mamos vis dar nebuvo... Vaikas negirdėjo nei sniego čiuženimo, nei mamos žingnių prie durų... Tuomet vaikelis pradėjo niūniuoti lopšinę, kurią vakar jam dainavo mama. Graži buvo ta lopšinė... pilna liūdesio, bet taip pat kupina meilės... Mamos vis dar nėra...
  Po kiek laiko vaikelis nebegalėjo tverti ir pasiėmęs savo paltuką išpėdino į šaltą naktį ieškoti mamos... Ėjo jis ilgai niūniuodamas tą lopšinę... Berniukas priėjo miškelį, per kurį dažniausiai grįždavo mamytė... Šis miškas jam buvo pilnas puikių atsiminimų... Vasarą... Saulė šviesdavo vaikui į veidą... O mama jį vesdavosi palakstyti po rasotas pievas ar pabraidyti po žaliąją kūdrą... Retkarčiais mamytė nusivesdavo jį į mišką. Ten jie gulėdavo ant žolės, o mama rodydavo į dangų, kalbėdama apie debesėlių formas šiek tiek panašias į gyvūnus. Kartais jie gaudydavo drugius, kartais jie žaisdavo slėpynes, o kartais tiesiog mėgaudavosi medžių ir miško grožiu...
  Berniukas pasuko į mišką... Kelias buvo apsnigtas, tačiau berniukas galvojo ne apie kelią, bet apie mamytę, kuri vakare dainuos jam lopšinę... Mano mama... Mano mama... Berniukas pradėjo begti, bėgti į tamsą, vedinas meilės ir nuoširdumo.
  Kažkas naktyje sujuodavo... Lyg šešėlis tyliai gulintis ant žemės... Vaikas nebenorėjo dainuoti lopšinės, vaikas nebenorėjo toliau eiti, vaikas jautė, kad kažkas baisaus tuoj aptemdys jo samonę...
  Ir iš tiesų ant žemės gulėjo žmogus... Atvirom akim - ledinėm akim... Akys buvo nukreiptos į dangų, o baltos snaigės krisdamos švelniai lietė blyškų moters veidą... Suplėšyta suknia, išniekintas kūnas ir tos ledinės akys sukėlė siaubą vaikui....
  Gal mamytė miega? Gal ji ilsisi čia, ant sniego? O gal mamytė nori pamatyti juodame danguje praplaukiantį debesėlį panašų į liūtą?
  Vaikas atsigulė šalia jau spėjusio sustingti savo mamytės kūno, paėmė jos šaltą ranką ir pradėjo niūniuoti lopšinę... Lopšinę, nukeliančią jį į tuos šiltus vakarus, kai vaiko galva ramiai gulėdavo ant mamos kelienų... Vaikas niūniavo šią lopšinę, kad primintų mamai apie nepakartojamas drauge praleistas akimirkas -drugelių gaudymą, slėpynes, debesėlių skaičiavimus...
  Mama! Mama! Mama! Mama! Atsikelk! Man reikia tavęs! Man reikia tavo šilumos... Norėjo ištarti vaikas, bet šaltos snaigės pradėjo stingdyti jo lūpas...
  O šaltos snaigės vis krito...Tyliai užklodamos meilę, šilumą ir žmones...