Moters pyktis

Nedaryki išeidamas durų,
Neužtrenk nerakintų spynų,
Neužkalk dar langinių taip niūriai,
Neįkalink vienatvėj namų.

Nežinai, kur pasuks labirintas,
Gal po metų manęs jau nebus,
Salomėjiškai žiedlapiai krinta,
Kai žiūri atgrasiai išdidus.

Neskubėki žiūrėt į priekį,
Išsigąsti kaip vaikas gali,
Praregėjęs pagonis, bedievis
Net ir tas gniaužia viltį širdy.

Aklumu nepateisinu šito,
Ir kvailybe eilinio žmogaus,
Ar matai, kur abu nusiritom,
Šimtas šviesmečių ligi dangaus...

---

Netrankyk šitaip smarkiai,
Dar išduš vitražas,
Pasilinksminai, dabar smagus,
Keliauk velniop, kur veda akys.