Nuplauta kiaulė vistiek grįš į purvą

Šeimininko kieme daug saulėgrąžų gyveno,
Visos ryškios, didelės! Grožiu jos spinduliavo.

Bet viena iš jų labai nedora buvo.
Jautės ji nepaprasta, ogi karalienė, kiemo pažiba!
Žemino ji, vadovavo, tyčiojos ir daug melavo..
O saulėgrąžoms tai nepatiko, jos liūdėjo..
Pasislėpusios piktai šnabždėjo:
- Karalienė atsirado, skriaudžia, šaipos, blogai daro! O, kad jai saulutė spinduliuko pagailėtų, ta gėlė iškart susiraukšlėtų! Nebebūtų ji ori, pikta, taptų juk iškart sukalbama..

Saulė klausės, kaip gėlės šnabždėjos,
Ir nusprendė savo spindulėlio,
Nebesiųsti tai piktąjai gėlei,
Kad suprastų,
Jog visi - esam lygūs,
O ir ji - juk ne karalienė, ne dama,
O tik eilinė kiemo puošmena.

Rytą, kai gėlėms miegoti jau pabodo,
Jos prabudo ir pamatė, kad piktoji ta,
keistai atrodo!
Vos tik toji jas pamatė, ėmė jų prašyt nedrąsiai:
- Aš žinau, pikta buvau ir nedora. Bet atleiskit man, aš ne tokia.. Jūs šauniausios, draugės jūs geriausios,
Ir iš viso - esat jūs gražiausios! Jūs atleiskit man, meldžiu, atsiprašau... nebebūsiu aš bloga niekad daugiau.

Verkė ji, savęs gailėjo,
O gėlės ėmė ja ir patikėjo.
- Na gerai, nepyk ant mūsų, saulės prašėm mes, kad spindulio tau neatsiųstų, bet mes matom - pasimokei, ir nebūsi išdidi, būsi draugiška ir maloni.

Saulė tuoj iš debesų pakilo, tai vargšelei spindulį padovanojo..
Ta gelė, kaip mat ji atsigavo!
Galvą ji iškėlė, nejuokavo:
- Ačiū, bet juk žinot, kaip yra, karalienė juk vienintelė ir amžina.