Nusivylimas

Nusivylimas

Karšti saulės spinduliai pripildė visą matomą laukų erdvę, tik vešliuose žolės kuokštuose rasa dar tebedvelkė gaivumu ir drėgme, tik lengvas pietvėjis tyliai dar blaškė tą bekylantį ir besiplečiantį karštį, suteikdamas žmogui plačią regimybę, pilnatvės jausmą, pavasarinio rytmečio vilionę ir gerumą.
Po vakarykščio vakarėlio, kuris buvo surengtas mokykloje, Antanas spėjo gerai išsimiegoti ir išėjęs ant pamato, pajuto, koks nepaprastai gundantis ir geras šis sekmadienio laikas. Jam atrodė, kad dar tebėra prispausta ant peties padėtoji ranka, tebežiūri į jį jaukia sielos šiluma nugražintos akys, skaudžiai ir su jauduliu tebedrasko širdį keistas nerimas, nors ir aptildytas to rodosi atsitiktinio gerumo ir paprastu maloniu tembru pasakyto jos žodžio. O juk, rodėsi, kiek čia reikia, pūstelės vėjokšlis, susidrums ta apgaulinga ramybė, subanguos vėl viskas įprastu ritmu ir iš to, ką rodosi jau rankose turėjai, neliks nieko, tik ilgesys ir skausmas, tik dar aiškiau skambantis tas jos balso tembras, dar ryškiau ir žavingiau suliepsnoję to ir kitų vakarų, susipynę į vieną didelį spygliuotą ir skaudų nerimo kamuolį, prisiminimai. Ak, koks banalus ir nuvalkiotas jam atrodė šitas žodis.
Širyt, kaip niekada anksčiau, jis jautė širdy tą kunkuliuojančią troškimų palaimą, dėl kurios ne kartą, pamiršęs nuobodulį ir nepatrauklumą, kibdavo į lietuvių kalbos ar algebros vadovėlį, arba netyčia užsisvajojęs galėdavo padaryti tokius dalykus, kurių "normaliai" jausdamasis niekada nebūtų nei pagalvojęs, nei padaręs...
Šio rytmečio šviesos ir gerumo, ir vakarykščio plevenimo apkabintas, Antanas pajuto širdy tiek meilės ir džiaugsmo, dėkingumo pasauliui, šiems laukams ir žemei ir tam, kad yra gyvas ir gyvena, gali jausti ir džiaugtis, kad visa ta susikaupusi ir pripildžiusi sielą verdenė pradėjo lietis per kraštus, jis pajuto, kad tarpais jam pradeda trūkti oro, gali nuskęsti joje ar uždusti...
Nė nepajuto, kaip pagriebęs lapą popieriaus, išlėkė į nuo pat mažumės pamėgtą ir dabar taip spalvingai sužsliavusį ir sužydusį paupį. "Imsiu,- galvojo bėgdamas,- ir parašysiu eilėraštį... Juk negalėsiu neparašyti, kai viskas yra čia pat ir šviesos širdyje tiek daug, kai visas gerumas ir gundanti vilionė taip švelniai užgulė mano pasaulį, apėmė širdį ir protą..."
Nejausdamas nieko kito, nenorėdamas užgesinti iš kažkur sklindančios ir draskančios palaimos, ir nieko matyti, daržų ežiomis jau skubėjo link kapinių, kurių aukštuose medžiuose krankčiojo ir trūsė pavasarinius darbus varnos, o saulėje jau blizgėjo ką tik išskleistos žalsvai rausvos klevų ir liepų lapelių plaštakės, ant kapų kauburėlių pradėjo mėlynuoti ir baltuoti pirmieji pavasarinių gėlių žiedai... Smaragdine, neseniai prasiskleidusia žaluma kvėpavo kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvienas žolės šaknele apraizgytas dirvos grumstas. Sodri ir drėgna žemė kvepėjo pavasariu, kvėpavo ir skleidėsi rytmečio saulėje vos matomais garų debesėliais, gyvybės aistromis ir kvapais.
Skubėjo vią tai pajusdamas, bet nė kiek nesusimąstydamas ir nieko negalvodamas. Skubėjo į žydintį paupį rašyti eilėraščio...
Žaliuojanti ir žydinti lanka jį pasitiko visomis, vingių vingiais nusidriekusiomis tolumomis, visa išskaidrėjusia ir saulėta pamiškių ir pakrūmių vėsa, žaižaruojančiomis žiedų spalvomis, sukėlė dešimtis ir šimtus minties posūkių, sugretinimų, staigiai išnyrančių gražiausių vaizdų ir nesugrąžinamai skaudžiai tą pačią akimirką išnykstančių ir amžinai pradingstančių.
Jis, dusdamas nuo pavasario šilumos ir sieloje plevenančio gėrio, priglaudė ausį prie neseniai pabudusios ir ir jau trumpai arklių nugraužtos pievos vejos. Norėjo išgirsti ką kalba žemė, kaip auga ir kvėpuoja jauna gležna žolelė. Žvelgdamas nuo pat pažemės pro toliau žydinčių žolynų viršūnes, matė lengvo vėjelio dvelksmu siūruojantį įvairiaspalvį žiedų pasaulį. Žolynai, tarsi gyvi, linkčiojo jam ir nedidelėmis žiedų taurelių atsimerkusiomis akimis žvalgėsi po šį saulėtą pasaulį. Pro jų nerimstantį judėjimą į akis gulėsi tolima ir skaidri dangaus žydruma. Čia visko tiek daug - stiebelis prie stiebelio - ištisas žolynų miškas ir visas jis nerimsta - tirpsta, sklaidosi, pinasi, blaškosi vėjely... Žiūrėdamas negalėjo nei pasekti, nei sumatyti, nei išsakyti žodžiu, nei apibendrinti vaizdu... Tūkstančiai želmenų, rodėsi, judėdami varinėja retus ir plonus dangaus debesėlius, surenka ir sugeria žiedo tyra spalva iš viršaus byrančius vyturio giesmės nemtomus skaidrius ledinukus, ilgai išsitęsiančius ir nejučia į širdį smingančius lakštingalos giesmės žvilgančius paliūliavimus. Rodėsi besiklausydamas ir bežiūrėdamas pats pavirto į žolės žiedus, į paukščio skambią giesmę, į smaragdiniu žalumu apsipylusius žolynus ir buvo graudžiai saldu ir nepakeliama, reikėjo virtus upeliu išsilieti į pievą, pagirdyti skaidria svajone kažko ištroškusį šį gražų ir beribį pasaulį... Kad ir kur dabar bežiūrėjo, ko beieškojo, kur mintis benešė šio rytmečio neramus dvelksmas, visur ji surasdavau plačiai savo sparnus išskleidusį pavasarį...
Į baltą popieriaus lapą Antanas įrašė:
Čiulba vyturys dangaus erdvėj,
Žemė žaluma salsva kvėpuoja...
Parašė ir išsigando. Kokie menki ir banalūs žodžiai, kaip viskas menka ir nespalvinga, jokios šilumos ar spindėjimo... O visko tiek daug danguje ir žydinčioje pievoje...
Nėrėsi iš kailio, žodžius dėjo šiaip ir taip, bet niekaip negalėjo išreikšti dienos žėrėjimo, pavasarinio šėlsmo, sieloje siaučiančios šviesos ir gerumo... O juk viskas yra ir Antanas yra, ir jis niekaip šėlstančių jausmų širdy negaliu sutalpinti... Juk viską savo akimis mato, juk viską širdimi jaučia, juk nešioja širdy tą gerą vakar vakaro nuotaiką, girdi gražiai ir širdingai ištartus žodžius. Juk nuo to, ką šiandien turi, ne tik mintis, bet ir belapis medis, ir žiemovidy supustyta pusnis galėtų ugniniais žiedais pražįsti... O kur visa tai dingsta, kai jo pieštukas paliečia balto popieriaus lapą?..
Čia pat šnekučiavo per virbynus ir akmenėlius seklų vandenėlį nešdama upė. Žvilgtelėjo į upės vingį - visas jis siūbavo nuo vėjelio dvelkimo. Tartum žaisdamos tarpusavy virbuliavo ir mirguliavo šviesžaliai gelsvos, žemės sulčių ir saulės šilumos prisisotinusios ilgos žilvyčių vytelės. Vienos sviro pavėjui, kitos jau tiesėsi, trečios tebestovėjo ramios ir apmirusios. O vėjo dvelksmas klydinėjo tarp švytinčių saulėje vytelių, švelniai kuteno jų laibus ir lanksčius liemenėlius, glostė viršūnes, sklaidė tokią spigią saulės šilumą, kad neperdžiūtų ir vešliau sužaliuotų. Vėl ir vėl jie linksta ir tiesiasi, sustoja, pasidairo ir vėl vienas per kitą juda ir linkčioja, tarsi norėtų susitikti, apsikabinti, prisiglausti ir nebeatitrūkti...
Iš viso to saulėtoje erdvėje žalzganai gelsvų vytelių svyravimo susidarė toks žalzganai spindulingas keistai į gilumą nueinančios ir nuolat žaižaruojančios minkštos ir judančios sienos įspūdis, kad nuo viso to keisto saulėtos dienos stebuklo jis negalėjo atitraukti akių. Priėjo arčiau, nes norėjo pamatyti iš kur judančiuose žilvyčiuose užsižiebia ta gelsvai žalia saulėtos dienos ugnis, ta nepakartojama gyvų spalvų pašvaistė. Bet priėjęs napamatė nieko, tik lengvo pavasarinio vėjelio dvelksmo judinamos vytelės šnekučiavo viena su kita, joms porino giedodami vyturėlis su lakštingala, kaitri saulė, dangaus mėlynė, vingiais nubėgusios paupio tolumos.
O jau koks sūdrus tų žalzganų vytelių kvepėjimas, kaip jame susitelkęs ir dabar veržte veržėsi pasklisti po pasaulį pabudimo svaigulys, sprogstančių pumpurų sakingas kvėpavimas, per šakeles sklindantis atgijusios žemės jėga ir gyvybė.
Ir tai buvo vienintelis kartas, kai žilvyčių vytelės taip skaidriai ir matomai liepsnojo žalzgana pavasario ugnimi. Po keletos dienų, kai jos apsikudlojo pirmais lapeliais, visas grakštus jų svyravimas ir žėrėjimas užgeso. Liko lengvas žalių lapelių šiugždėjimas, liko nebeįdomi, jau visose platybėse vilnyjanti ir siaudžianti laukų ir medžių žaluma.
Jis dar kartą palinksta prie lapo ir bando rašyti, bet posmelyje visiškai nedegė žalzganoji žilvyčių ugnis, nedvelkė pavasarinis vėjelis, viskas buvo sustingę, numirę ir nejudėjo... Antanas nerimastingai kramtė pieštuko galą, susierzinęs niekino save, savo nesugebėjimą užrašyti net to, ką aiškiausiai mato ir jaučia ir gali net ranka paliesti...
Šalia vis virvėjo ir sūkūriavo skaidriu vandeniu po pavasarinio šėlsmo nurimęs upelis, po truputį jau bundantis jo gelmių pasaulis. Veltui jį vėsindavo gausūs į upelį įtekantys žemės šaltiniai, nes saulė nesitraukdavo, graibštinėjo vandenį kiekviename duburėlyje, kiekviename neužžėlusios pakrantės tarpsnyje, gaudė ir šildė jį ir po retomis, dar gerai nesulapojusiomis karklų šakomis.
„Užteks besidairyti ir besvajoti.“— pabudo iš pavasarinio stingulio Antanas. Bemaž nelaimingas nuo jį ištikusios nesėkmės, atsistojo, giliai kvėpė aromatingo pavasario vėjo, dar kartą žvilgtelėjo į paupio tolumą, į plačius upės slėnio šlaitus. Visas matomasis pasaulis vilnijo ir džiaugėsi bundančiu gyvenimu, bet jis visiškai nieko negalėjo minties pavidalu nutupdyti į baltą popieriaus lapą. Kas iš to, kad džiaugtis šiandien galėjo jis vienas ir niekas kitas? Kas iš to?..
Vienišas, nusiminęs ir palaužtas kumbrino namo. Po kojomis driekėsi žydinti pieva, nužalėjusios dirvos, bet dabar jis tik ėjo ir nieko nebematė...
Paskui begalinis jaunystės optimizmas ir tai, kuo tada gyveno, jam atnešė užsimiršimą, suteikė naujų vilčių, nuvedė nematytais ir dar nevaikščiotais paauglystės takeliais...
Dabar, jau po daug metų prisiminęs tą rytmetį, Antanas negalėjo nepasigėrėti ta puikia pavasario nuotaika ir tuo skaudžiu nusivylimu, kurį pajuto gyvą žalią lanką ir skaidrią pavasario saulę kreiva rašysena norėdamas sukimšti į išplėšto mokiniško sąsiuvinio puslapį...