Kitą kartą krentant
sudrąskyto vėrinio
auksiniams karoliukams,
atsidūsti, begailėdamas
gailėsių -
puošmenų, karalių prabangos,
pokylių pasididžiavimo,
et, maža ko.
Ko daugiau, galbūt, nebeturėsi.
Ko gailėtis gal nebuvo verta,
bet ir vėl veri šilkinį siūlą
iki kito sudrąskyto karto.