rūta žalioji, kur tave skinti?
rasotą žolę, vasarą vėsią ir kregždžių lizdą
dėsiuos į širdį, dar prisiminti
tylų birželį tikrumo tvinksniais.
kas tavo garsas, kad šitaip stipriai
ilgesį Dievo šauki į širdį?
kas tavo balsas – tik vieną mirksnį
viskas į vieną, sielos ir širdys.
ko gi šaukiesi, tardama vardą
amžių išlietą, gyvą ir šviesų?
LIE, tepalieka, nors laikino
įšalo žemė, TU, ne tik aš,
mes visi ja gyvenam,
VA, išsiskleidus sugrįžo, pasenus
vienu tūkstančiu, takas blakstienos
nuo dangaus iki žemės, o po jom –
žiba slaviškos akys, ir išduoda:
meilę Tau, mano Lietuva – susigalvojau.