Produktyvus sekmadienio rytas

Išbėgęs iš savo namuko, šviežiai nupjauta žolyte užlėkiau ant kalniuko, puikiai žinodamas, jog ten rasiu tai, dėl ko taip anksti buvau priverstas ropštis iš šilto guolio. Mintyse dar tebebuvau tame gerame sapne su didžiakrūte blondine. Įdomu, galvojau sau, ji iš tiesų tokia egzistuoja? Ją tikrai kažkas dulkina? Dievaži, tuomet jis tikras laimės kūdikis. Nusišypsojau pagalvojęs, kad ir mane kažkas sapnuoja. Galbūt mane savo sapne dulkina ta, kuri net nėra manęs niekad mačiusi. Juk gali taip būt.
        Akys nuo miego buvo dar gerokai sulipę, todėl visai nesistebėjau, jog įlipau į skruzdėlyną ir dabar mano koją ties pirštais gėlė mažiausiai dvi rudos didelės skruzdėlės. Puikus būdas išpurtyti iš manęs gražius sapnus. Beimdamas nuo kojos batą (taip aš vadinau savo juodus guminius kaliošus) staigiai sumečiau, kad net ir skruzdėlės užmušti negalėčiau. Tad  nupurčiau jas nuo kojos ir įlindau į ryškiai geltonai išdažytą gamtinių reikalų būdelę. Smirdėjo čia gerokai smarkiau nei tikėjausi prieš įeidamas. Vis dėlto noro nusišikt ta smarvė nesumažino nė kiek.  Nusimovęs kelnes ir taikydamas savo subinę į šikimui padarytą skylę (ji net buvo apdengta dailiu mediniu dangčiu, kuris buvo neįtikėtinai švarus) aš sekundėlę stabtelėjau. Ten šūdų buvo tiek, kad nusigandau, jog galiu išsitepti savo šikną. Rizikavau. Iškart pajutau, jog rizika pasiteisino – šikti buvo taip gera, kad neturėjau jokių minčių. Ėmiau galvoti, ką čia tiek valgiau vakare, kad vidurių turinys niekaip nesiliovė kritęs iš mano išeinamosios angos. Cepelinai. Tradicinis patiekalas. Na tai dabar ir tuštinausi kaip už tėvynę.
Pagaliau baigęs ir nusivalęs subinę, pastebėjau, jog būdelėje šikimui padarytos skylės turinys jau tikrai paglostytų kito (ne) laimingojo užpakalį. Užsimoviau kelnes ir grįžau į savo namuką. Miego visai nebesinorėjo, tad nusiminiau, pamatęs, kaip giliai įmigusi mano Lena. Ji buvo labai graži. Banalus žodis, bet banalus buvo ir jos grožis – ilgi, gelsvi plaukai (nesvarbu, kad dažyti) dabar dengė jos užmerktas akis bei rausvus skruostus. Gal ją pažadinti? Žvligtelėjau į laikrodį – 5 minutės po šeštos valandos. Prisiminiau, jog šiandien sekmadienis, tad reikės aplankyti didžiuosius Dievo namus – bažnyčią. O vėliau kažkokiu būdu reikės pabandyti praskaidrinti slogią pobažnytinę nuotaiką. Taip, mielai dabar pasidulkinčiau. Šovė keista mintis, jog nusišikęs žmogus masto kur kas blaiviau ir laisviau nei tas, kurio viduriai pritvinkę šūdo.
- Kelkis, Lena, - ėmiau purtyti savo gražutę. Stengiausi būti švelnus.
- Ką tu čia, durniau, šneki, - suriko ji užmiegotu balsu ant manęs, užmetus akį į šalia jos ant kėdės stovintį laikrodį. – Dar net 7 valandų nėr... Eik miegot.
- Tai kad negaliu. Išsibudinau jau.
- Ką darei? – vapėjo ji užmerktomis akimis.
- Šikau...
- Kaip sekės?
- Ką tu čia klausinėji nesamones. Klausyk, turim beveik dvi valandas...
          Lena žvitriai pramerkė akį ir nusišypsojo ta šypsenėle, kuri mane jaudindavo labiausiai iš visų.
- Nori dulkintis?!
- O kaip gi...
          Ji atsikėlė, greitai užsimetė mano kažkada dovanotus rausvus naktinius ir išbėgo lauk. „Einu pamyžt pirmiausia jei nenori, kad tave apsysiočiau“ – sukikeno žengdama pro duris. Visada ji taip – šneka šlykštynes ne laiku ir ne vietoj. Tokia jau ta mano Lena.
          Ilgai laukti nereikėjo – kelios akimirkos ir ji savo nedidelėmis krūtimis jau glaudėsi prie mano apžėlusios krūtinės, apžergusi mane, keliais spaudė mano sėdmenis. Tobula moteris, nėra ką ir bepridurti. „Tau reikėtų mažiau sportuoti – viskas taip išsipūtę, kad net šlykštu“ – sušnabždėjo ji man į ausį.. „Lyg tau nepatiktų šlykštynės“ – atšoviau ir parvertęs ant nugaros ėmiau visą bučiuoti. Ji raitėsi kaip slidi gyvatė kai liežuviu glosčiau jos katytę. Po to įkišau jai į gerokai sudrėkusią skylutę savo pimpalą. Dursčiau taip greitai ir stipriai, kad įsiaudrinusi ji ėmė šaukti taip, kaip vežikas šaukia ant savo arklių. Ėmė garsiai vapalioti visokias nesamones, nešvankybės iš jos burnos veržėsi taip, kaip kažkurioje pasakoje blogai pamotei ėmė veržtis iš burnos gyvatės, vos tik ji prakalbėdavo. Apsivertėme. Vėl ir vėl. Keitėme pozas lyg laikytume baigiamąjį kamasutros egzaminą. Jaučiu, išlaikėme. Prisiminęs kaip ji nemėgsta karštos pabalusios srovės ant savo kūno, galiausiai numelžiau savo pimpalą ant paklodės. „Dabar pati turės skalbt per savo ožius“ – pagalvojau.      Lena gulėjo aukštielnika, švelniai šypsojosi. Panašu, paklodė jai visai nerūpėjo. Priguliau šalia.
- Tu nesveikas.
- Tu nenormali.
            Apsikeitę komplimentais, nusprendėm dar pora valandžiukių pasnausti nieko neprasitardami vienas kitam apie tokius planus. Nujaučiau, kad už gerą sekmadienio rytą ji mane apdovanos keliomis valandomis gero miego vietoj bažnyčios. Lena žinojo, kad Mesijas man visuomet atrodė kiek nuobodokas.