Dobilienos

Diena saulėta ir puiki, o aš einu į parduotuvę. Asfaltuotas takas veda pro vaikų žaidimų aikštelę. Jos pakrašty banguoja vėjo glostoma žolė: sodriai žalia, baltuoja žiedus iškišę dobiliukai. Staiga pūstelėjęs stipresnis gūsis atneša žalumos kvapą. Vešinčios dobilienos kvapą. Nesustoju, bet akimirkai sustingstu. Ūžteli prisiminimai apie vaikystės vasaras praleistas kaime. Tai laisvės, čirpiančių žiogų, nuotykių, maudynių, tai - laimingos vaikystės kvapas.
Kulniuoju į parduotuvę ir suvokiu, ko netekau. Suvokiu, kad nuotykiai, žalios vasaros yra kažkur visai šalia, bet aš jų nerandu. Tiesa ta, kad nė nesistengiu surast. Sudiržus mano širdis, pajutus tą nuostabų žaliuojančios dobilienos kvapą, jos nė trupučio negnybtelėjo. Krūtinėj akmuo, o aš mindau asfaltą. Bet dėl to per daug neliūdžiu, nes vytis svajonę reikia jėgų, drąsos ir atkaklumo. Aš pasirinkau letargą ir nežinau kada pasirinkimą pakeisiu. Truputį ramina tik tai, kad šiandien, pajutęs pievos alsavimą, aš kažką išgirdau. Kažką nuostabaus iš praeities. Primenančio apie save ir viliojančio atgal. Bet aš negrįžtu ir nejudu į priekį. Kol kas, aš - asfaltas, o mano širdis - akmuo. Drąsinuosi, kad pro asfaltą, anksčiau ar vėliau, prasimuša gležni žalumos daigai. Daigeliai, virstantys banguojančiom pievom, su baltuojančiais dobilų žiedais, kurie taip skaniai kvepia, ir kuriuos taip noriai lanko bitės.