Ieškantysis

Štai stovi ant kalno paskutinis pasaulio romantikas.
Kruvina mačete, nugalėjęs priešus ir džiunglių kelius.

Apmąstydamas strategijas bei būsimas princeses,
Stovi viršukalnėje ir kuria eiles. Kvėpuoja giliai, paviršiumi.

Brėkštant aušrai, išeis jis į pasaulį, kur medžioklės plotai nesibaigia.
Nelaukite jo, sesulės, nedūsaukite. Sirpsta naujos laumės kasmet.

Nesinaudoja jis jomis, mat tikrina atsargiai. Tačiau pasirinkęs tave,
Strėle kliudys, bėgimo nepaisys. Tik vėliau atsiprašys – apsipažinęs.

Romantikas susižeisti nebijo. Nenori jis būti sužeistas.
Tad griūva lavonų kolonos abipus jo kelių. Kaskart.

- Netieskite į mane, sesulės, rankų, jums nemelavau.
Ak, kiekgi dar aš ieškosiu? Kur tu, mano tobuloji?

- Neišvysi manęs, didvyri, kol neišmoksiu kortuoti „melagio“.