Muliažas

Naktinė žūklė vyrams buvo nesėkminga. Kibimų nebuvo, kaifo nebuvo, žuvies nėra, nuotaikos taip pat nėra... Aušo... Zigmas su Andriumi iš lėto vyniojo meškeres šnairuodami vienas į kitą ir laukdami, kuris pirmas nutrauks taip ilgai užsitęsusią tylą.
- Nežinau kaip tu, bet aš namo tikrai nesivešiu, - užsiveda Andrius nutraukdamas, bundančio ryto, sapną.
- Taip... šūdina naktis... Šūdinas reikalas, - nežinia kam pritaria Zigmas. - O, kaip policija? Ir kas už vairo?
- O ką policija? Iš vakaro pavažinėjo, pašniukštinėjo, vidurnakty atsigėrė ir dabar iki šešių ryto pučia sau į ūsą, - užtikrintas tuo ką sako, Andrius traukia iš kuprinės užkandą ir  0, 5lt. degtinės butelį. - O dėl vairavimo, mesime burtus.
- Tinka, - įsitaisydamas šalia, pritaria Zigmas. - Tiek čia to ir kelio – penkiolika kilometrų, bet kelią stebėkime įdėmiai – abu, kad neišlystu kas.
Sutarę, draugai sveikina vienas į kitą užkąsdami ir keikdami tokią nevykusią žūklę. Butelis greitai baigiasi. Zigmas pasirausęs savo kuprinėje, ištraukia lygiai tokį pat.,, Brolis – dvynys, - paskelbia jis ir atsukęs kamštį, deda jį ant pievutės. - Nepaliksi “našlaičio” - vargą vargti. ” Draugai sutartinai kimba į “našlaitį”. Pusvalandis ir šis taip pat tuščias. Nakties negandos praeityje, nuotaika pakili, rodos sparnai išaugo tik kilk ir skrisk, kur širdis geidžia. Klausimas, kam vairuoti mašiną savaime atkrito, kadangi Zigmas jau sėdėjo už vairo ir spaudydamas akseleratoriaus pedalą, skubino draugą. Vieškelio dulkių uodega liko užpakalyje nuriedėto kelio, priekyje blizgėjo asfaltas ir tolumoje jau matėsi miesto pakraštys. Vyrai sušilę stipriai apkaušo, atsipalaidavo.
- Kas ten per grybas? - primerkęs akis Andrius pirštu rodo į tolumoje pasimačiusią policijos mašiną.
- Muliažas, - nė kiek nesutrikęs įvertina situaciją Zigmas. - Rupūžės, iš lenkų pasimokė, kaip vairuotojus gąsdinti, pristatė čia visokių š...
- Ža... lia-mo-lis -  žalias molis, - išvadą padaro Andrius. - Na prancūzai ir prigalvoja žodelių.
- Ne prancūzai, o lenkai... arba japoškės. Jie ant to reikalo galvas pramušę, - įtikinamai Andriui aiškina Zigmas.
Supratau, ne lenkai, o tie arabai pučia migla į akis, - sunkiai atsidusta Andrius.
Kuo čia dėti arabai? - suklūsta Zigmas.
O kuo čia dėtas molis ir dar žalias, ir dar ant kelio? - klausimu į klausimą, atsikerta Andrius.
Bet ir pridirbo žaisliukų, - stebisi Zigmas. - Jis dar ir ranką kiloja... su bananu. Na kartonas ir pavaro.
- Bananas su kandonu? - išpučia akis Andrius. - Na juos ir sukomplektuoja, pažiūrėjai ir pilnos kelnės džiaugsmo... iš juoko. - Žvengia Andrius atiduodamas pagarbą įsivaizduojamam muliažui - juos stabdančiam policininkui. - Kodėl nestojai? Būtume nusičiurškę ir tas bananas man kažką primena.
- O kam stoti jeigu niekas nestabdo, - savo nuomonę išsako Zigmas. - Jis ir taip užminuotas nėra kur kojos pastatyti, dar užlipsi ant kurios. O tada jau pėstute į namus, į mašiną - tabu. - Linksminasi Zigmas rodydamas Andriui, kaip jį apuosto ir paskui surūgusia mina išpučia orą.
Policijos mašina įjungusi švyturėlius ir sireną puola vytis tolstančią draugų mašiną.
- Žiūrėk kažkas ambų ieško? - susidomi Zigmas, žvelgdamas į šoninį veidrodėlį.
- Tikrai, žalias - natūroj, – nustemba ir Andrius. - Reikia sustoti, turiu aš jam porą klausimėlių.
Zigmas pasuka į šalikelę ir sustoja. Paskui juos, miauktelėjusi sirena, sustoja ir policijos mašina.
- Kelių patrulis – viršila Igertis, - prisistato policininkas.
- Išgerti?... Ot žmogui nesimiega, matyt jis toks pat, kaip ir mes – nelaimingas, - užjaučia policininką Zigmas. - O išgerti nebėra, viskas, finiš. Nebent pas patį rastus.
- Aš galvojau, kad tu molis žalias, bet matau ne molis, bet žalias, - kreipdamasis į policininką bando išsiaiškinti realybę Andrius. - Draugas sakė, kad tu bananas... su kandonu. Bananą matau, o kur kandonas?
- Muliažas iš kartono, - dar kartą, kaip pamokoje, Andriui kartoja Zigmas.
- Kad žalias aš matau, bet kur tas kandonas? - nerimsta Andrius.
- Aš – mentas, - pasipiktina policininkas.
- Va... sakiau. Jis mentas ir mobilus – kartonas, supratai? - dar kartą bando įkrėsti Andriui proto Zigmas. - Tai paveikslius - išgerti, na Pikaso... didelis ir mobilus. Supratai?
- Grąžus... pasibučiuokim, - siekdamas policininko bučkio, Andrius užgula Zigmą ir sudėjęs lūpas bučiniui, bando išsiropšti iš mašinos, pro vairuotojo durelių atvirą langą.
- Jis žydras? - pasibaisėjęs atšlija nuo mašinos policininkas.
- Kodėl žydas? - nustemba Zigmas, stumdamas nuo savęs Andrių. - Andriau, tau kotas patrumpintas?... Ne?... Ne, jis ne žydas.
- Vairuotojau, prašau dokumentus, - atgauna savitvardą policininkas.
- Nereikia man tavo dokumentų. Išgerti nėra, dokumentų nėra... - baigdamas išstumti Andrių pro durelių langą, murma Zigmas.
- Ir mūsų čia nėra, - šlumštelėjęs ant kelio, praneša Andrius.
- Na ir užplaukė – batai, su kartonu, kaip su žmogumi šnekuosi, - kažkodėl susirūpina Zigmas. - Andriau, tu ten pasidairyk - baltų arklių nesimato?
- Na ir ateina – žvėrys... - kildamas nuo žemės, Andrius žiūri pravažiuoto kelio kryptimi.
Atvažiuojantis raudonas automobilis kažkodėl tai, kaip padūkęs ima mėtytis po kelią. Policininkas netikėdamas savo akimis, kumšteli šalia jau stovinti Andrių. ,,Po šimts, ką jis daro.”
- Arkliai – raudoni! - rikteli Andrius ir vėl pro mašinos langą neria į ją, kaip nuo bokštelio į vandenį.
Policininkas, pakėlęs lazdelę, stabdo atvažiuojantį. Mašina metasi į kairę, į dešinę ir priekiu smagiai trenkiasi į policijos mašinos užpakalį. Ši čiūžteli keletą metrų į priekį ir trinkteli į Zigmo mašiną.
- Klausyk, mes juk stovime, ar ne? - klausia Andriaus Zigmas padėdamas, besikepurnėjančiam draugui, užimti keleivio sėdynėje vertikalią padėtį. - Tai kas mums subinę spardo?
- Bananas... žalias ir be šito, kaip jis, - jau išlipdamas iš mašinos spėlioja Andrius. - Aaa... prisiminiau. Be gumytės.
Išlipę vyrai išpučia akis. Buvo viena su žalia juosta, o dabar dar ir raudona įsiklijavo, - konstatuoja Zigmas. - Na meras – šiknius, jam vis naujovės, naujovės, o vandentekio ir kanalizacijos man į namą – neįveda... Burgamistras.
- Jo, čyzas, - pritaria Andrius. - Guminis iš lia, iš lia-žalio.
Iš sudaužytos raudonos mašinos išsirita vyras. Policininkas - stabo ištiktas, stovi lyg mietą prarijęs. Įvykusi avarija jo galvoje susitapatino su pasikėsinimu į jo gerovę, į jo melžiamą karvę. Ši situacija jam atrodė klaikiai tragiška, nes pasipinigauti jis išvažiavo vienas, savavališkai paėmęs valdišką mašiną, savo laisvu nuo darbo metu. Draugeliai susidomėję atsiradusiu nauju įvykio dalyviu, patraukia link jo. Eidamas pro sustabarėjusį policininką, Zigmas nuima jo uniforminę kepurę ir užsideda ją sau ant galvos. ,,Kelių patrulis – viršila Gėrikas iš muliažo. Prašau dokumentus.”
Stovintis prie mašinos vyras nekordinuotais judesiais pradeda raustis po kišenes ir traukti įvairius pąžymėjimus bei antspauduotas pažymas. Suglamžytas jo veidas rodė, kad naktelė buvo linksma ir skandinta alkoholyje. ,,Aš ne girtas, ne girtas. Aš seimo narys ir dar daugelio komisijų narys ir partijos narys, - mala jis nesustodamas. - jūs suprantate, kad šitai jums geruoju nesibaigs... štai skaitykite, kad manęs liesti negalima. Supratote?”
- O mums subines spardyti galima? -  retoriškai klausia Zigmas, žiūrėdamas į seimūno mašinos vidų. - O savo kolegą užplumpinti irgi galima?
- Man šokas, - susiima už galvos seimūnas ir strykteli nuo kelio į pievą. -  Šokas... šokas, šokas, - plyšauja jis pasišokinėdamas ir skuosdamas per pievą.
- Na seimūnai, visai išpindėjo. Supylė mašinas ir jiems dzin - šokiai galvoj, - piktinasi Zigmas. - Na ir valdžia. Kas biškį, tuoj duok mergų.
Policininko instinktas jeigu bėga - tai vykis suveikia, kaip puikiausias vaistas. Policininkas, kaip bitės geliamas metasi iš vietos ir kaip pareigūnas atliekantis savo pareigą įstatymui ir tėvynei, nusiveja bėglį. Nepraėjus nė minutei abu bėgantys dingsta pamiškės žalumoje.
- Ko laukiam, - teiraujasi Andrius.
- Nežinau, žadėjo šokius, - susimąsto Zigmas. - O kur kartonas?
- Aš tau sakiau, nėra ten gumos, nėra, - primena Zigmui aplinkybes Andrius. - Ten tik žalias bananas. O čia - dar vienas patriotas iš to lia.. na, iš to žalio, supranti? Manau, kad jis partijos narys, nes sėdi ant minos...
- Apsi... minavęs? - perklausia Zigmas. - Savižudis...
- Teroristas, - pataiso Andrius. - Bombą kelnėse minko ir mus - rinkėjus, kaip muses dusina... įstatymais. Ką su juo?...
- Etikos priežiūra jį atpraus ir išlygins, ir vėl švarutėlis ten tūsinsis. Matai, darbe pas juos trūkumas  tyro oro. Užtat prisiuostę ir važinėja rupūžės - girti, - pažiūrėjęs į miegantį, vėl piktinasi Zigmas. - Sadistai, žmonėms  miegoti  neleidžia... - Jis nusiima nuo galvos policininko kepurę ir užmaukšlina ją miegančiajam, - štai jis ir bus kartonas. Dabar viskas savo vietose... Ko stovim? Mes ne mero reklama, ir ne muliažas... Pirmyn!
Draugai krenta į mašiną, trinkteli durelėmis ir pajuda į jau matomą, laukiantį jų miestą.