Einu

Nenoriu laukti, kol vėl ką nors iš tavęs išgirsiu. Vakar tu išėjai neatsisveikinęs ir aš nusprendžiau, viskas, aš turiu atsistoti ir eiti...

  Gal būt tai buvo klaida, kad nuo pat pradžiu su tavim susidėjau, bet tąkart, kai pirmąkart tave sutikau, man įstrigo frazė:
  -Kartais gyvenimas toks gražus, o žmonės to net nemato. Ar nesutinki?
  Tuometu tu rūkei šalimais, žiūrėdamas į nueinančią figūrą standžiai susisupusią į paltą. Nepastebėjau tavęs ir nustebau išgirdus klausimą. Pamenu minutę padvejojau ir atsakiau, kad tikriausiai taip. O tu nusijuokei ir pareiškei, kad laimę galima rasti ir cigaretės dūme, jei tik moki ją priimti.

  Taip, tai buvo graži pradžia. Mes visą vakarą vaikščiojom kalbėdami filosofinėm temom ir galiausiai išsiskirdami pasikeitėm telefono numeriais. Net keista, keip greit suradom bendrą terpę susitikimams. Užupis ir jo gyvenimas visad buvo mūsų abiejų...

  Bet tai, kad tu norėjai laisvės, kurios nemokėjai išsaugot, buvo vienintelė tavo klaida. Mes susitarėm nevaržyt vienas kito dėmesiu, neprievartaut savęs rašyt žinutes, ar kažkaip kitaip nuolat rodyt dėmesį. Netgi apskritai kažkur kartu susitikus nebūtinai toliau būt visą vakarą kartu. Užupis per mažas tokiems kaip mes. Tad tu ir nesistengei per daug galvot apie mane.

  Esu egoiste. Žinau kiek kartų svarstėm šią temą, ar būti egoistu žmogiška, ar ne. tačiau dabar tai neturi reikšmės. Kažkas gyvenime sukūrė keistas taisykles, kad žmogus protu gali sumąstyt ivairiausių dalykų, bet realybė kitokia. Mes turim širdis, kurios skauda ir matyt dėl tų pačių širdžių visos taisyklės ir buvo sukurtos. Esu egoiste tik tiek, kiek man reikia tavęs. Nes labai jau skauda. Supranti?

  Viskas, aš einu. Viena...