...

Taip skaudėjo. Atodūsį – Dieve, –
sušnabždėjo iš raidės mažosios, širdies,
jautė, auksas ūmai susidėvi,
vis labiau ir sidabro viduj nedidės.

Kaupės rūdys, tad mirė ir varis?
O ir švinas? Blogiau tik spalvoms, kai ore,
krūvių bandą į gardą įvaręs,
noras bandė pabūt nors trumpam, bet bure.

Tarė: metas išeit. Štai toks metas.
Ir neklydo. Tiesiog tai, nelaimei, tik vos
pirštų tarpe šešėlis kometos
užsibuvo ir prireikė jiedviem kavos.

Ko gi prireikė dar? Kažko. Ko gi?
Užsisakė jie skardžių ir slėnių, tylos
horizontų. Ir juos kažkas vogė.
Užgesino ir sakė, kad grįš, bet vėluos.