Paukštelis negalintis skraidyti

Aš sustojau. Dabar viskas čia atrodė kitaip: papilkėjusios sienos, atsilupę dažai, sudaužyti langų stiklai. Atrodė, kad šie namai man svetimi, nors juose gyvenau beveik visą savo gyvenimą. Kažką išgirdau... lyg vaiko verksmą, tokį graudų, tylų... Priėjau prie lango, vaizdas atrodė neįspūdingas: kelios obelys, keliukas vedantis link kaimo ir pieva... Didelė, didelė, mano pieva. Maža dažnai ten bėgiodavau ir žaisdavau su savo kaimynu. Jis buvo keistas, bent man tada taip atrodė, visada toks tylus, pasimetęs. Vėliau užaugęs išėjo gyventi į miestą, bandė dirbti pardavėju, tačiau jam stigo ryžto, kažko bijojo, neatrodė laimingas. Vėliau išgirdau, kad jis nusižudė. Nenustebau, priešingai aš net jam pavydėjau, kad jis pasiryžo tą padaryti. Beprasmis gyvenimas baisiau nei mirtis. Gerai neprisimenu nei laidotuvių, nei žmonių kurie ten buvo. Kažkaip įstrigo tik kvapas gėlių kurias jam nešiau. Jos buvo raudonos, ryškiai ryškiai ir labai skaniai kvepėjo. Nenorėjau nešti vainiko, paprasta, banalu.. Jo gyvenimas buvo banalus. Visa ką apie jį atsimenu yra jo žodžiai pasakyti dar vaikystėje: ''Tik padaryk tai dėl ko gailėsiesi''. Keisti žodžiai, nesupratau ar čia patarimas ar pamokymas. Dabar galvodama apie jo žodžius susimąstau ar tikrai padariau tai dėl ko gailiuosi. Gal ir ne. Bet ar tai blogai, kad dėl nieko nesigailiu savo gyvenime.
Nusigręžiau nuo lango, pasidarė nejauku čia vienai stovėti. Greitai sutems, o man dar reikia parvažiuoti į miestą, į tą tuščią, prakaitu ir vyrų dekolonu persmelktą miestą su daugybe plakatų, lempučių, švieselių ir užteršto oro. Kartais mane visa tai pradeda dusinti, jaučiuosi lyg ten tuoj nukrisiu ir numirsiu, o abejingi praeiviai tiesiog praeis pro šalį, nebent keli smalsuoliai atbėgs pažiūrėti mano paskutinių gyvenimo minučių... mano kančių. Abejingumas beribis, nėra nieko baisiau...