Oi, galvele, laikykis! (liko jau trys...)

Aaa.. u! Galvą taip stipriai skauda. Didžiulis gumulas tarp smegenų įstrigo. Ir sugebėk tu man taip. Veržia, trina, spaudžia, ramybės neduoda ir vis plečiasi. Atrodo, nedaug jau trūksta, visai mažai, ir sprogs tas bjaurybė su visa galva. Nežinau, kur eiti, ką daryti, ko imtis... O! Žinau. Sugalvosiu jam vardą. Tam gumului tarp smegenų pusrutulių. Bus – Juodulys. Ir kas iš to... Nei geriau, nei blogiau, kad turiu galvoje Juodulį, o ne tiesiog gumulą blogietį. Ai. Skauda visom jau spalvom (pačiom negražiausiom). Šiandien meškutis su keistu vardu pradėjo man įsakinėt. Net jis! Niekada netikėjau, kad toks neišprusęs, storas, naivus, išpūstakis, durnavardis meškis galėtų... Liepė man stovėt ant galvos atrėmus kojas į spintą šešias valandas. Ei, supranti, šešias valandas! Visas šešias. Ir ne valandėles, o VALANDAS. Na ką, stovėjau. O ką daryt? Manot, sugalvotumėt ką nors geresnio? Nė velnio. Meškučių neklausyti yra neįmanoma. O dar tokių... lengvai idiotiškų... Išstovėjus dvi valandas, rankas pakirto, po trijų – ir kojas. Bet jau galėjau mąstyti optimistiškai: tik pusė beliko, trys bejausmės, paprastos (šiaip sumautos) valandos. Bet pusė darbo jau yra. Ir tai svarbiausia. Beje, mano vadas, kai stovėjau ant galvos, parašė man ant delno: „šešios, kad suprastum“. Nei ką, nei kodėl neparašė. O jei vis tiek nesupratau... Sako, kad supratau. Na, gerai. Tebūnie. Dabar galvą skauda. Turiu atsiimt už blogą elgesį. Aaa! Juodulys proto neteko. Negi tikrai taip stipriai nusikaltau? Bet nenorėjau...

                          Nenorėjau... Aaaa!

                          Gerai, viskas. Prisipažinsiu. Numyniau pliušinės pelytės koją. Sako – šeštą. Gal ir taip (kaip gėda...).