Lietaus zmogus I dalis

Lijo lietus. Gal kiek per smarkiai, kiti žmonės pasakytų, kad lyja kaip iš kibiro (bet koks gali būti kibiras didumo, kad tiek vandens išpiltu?). Bet tik ne Iljanui, jam patiko stovėti lietuje. Patiko jausti lašus varvančius ant baltų jo skruostų, pamėlusių lūpų, plikos galvos. Tada jis jausdavo esąs gyvas, dar tebe esantys kažkur vadinamoje dabartyje. Lašai jam primindavo kažkieno tolimo prisilietimą, jau senai jis jautė tokia šilumą, senai jis kažką lytėjo ar buvo kažkieno liečiamas. Gal ir gerai.  Niekada jis nemėgo apsikabinimų, jie jam atrodė netikri, visur jis matė netikrumą: žmonių akyse, žodžiuose, jų gestuose (tuose, kuriuos jie darydavo priverstinai). Žmonės jo ir nemėgo, laikė ji keistuoliu. Koks žmogus stovėtų lietuje? Normalus žmonės bėgtų pasislėpti, juk netyčia galima ir ištirpti. Normalus žmonės prisidengtų nieko neapsaugančiais maišeliais, keiktų lietų ir su nekantrumu lauktų jo baigties. Bet ne Iljanas, jis laukdavo lietaus, laukdavo to kvapo, po kurio pabunda žemė, po kurio išlenda sliekai. Jis nesuprato ir tų žmonių, kurie šia gamtos duoklė pasinaudodavo, kurie pamaudavo slieką ant trumpo (sliekui per mažai garbės) kablio ir nusinešdavo jį į užmarštį.
Lažas po lašo ir akmenį pratašo, jei Iljanas šitaip stovėtų ir lietus lytų nuolatos, ar ir jį pratašytų? Kaip jis atrodytų pratašytas? Būtų su skylę galvoj jei stovėtų vertikalia poza ar turėtų atvirus vidinius organus jei gulėtų horizontalioje plokštumoje? Bet lietus visada baigiasi, kaip ir žmogaus gyvenimas. Akmuo neturi gyvenimo, jis stovi, kad stovėtų, jo funkcija tokia. Jei koks žmogėnas nuspirs ji į vandenį, pelkę, pievą, kitą kelio pusę, jo funkcija nepasikeis, tik vieta bus nebe ta ir laikas nebe tas. Aišku jo funkcija gal ir pakistų, juk materija keičiasi amžiaus pokytyje. Bet mes to nepamatysime, gal kiti, po kitų- vienų- mūsų- anų pamatys. O Gal ir ne.
Lietus liovėsi. Iljanas įkvėpė gabalėlį oro, atgaiva sugrįžo į jo sielą. Tarytum ji vėl tapo kažko nematomo sklidina. Ir nuotaika pagerėjo. Jis yra ir jaučiasi (kad ir trumpam) laimingas. Visas dulkes vanduo nusinešė, senus rakandus nuplovė vienu (daugeliu) prisilietimu. Iljanas pagal amžių nebuvo senas, jam tebuvo vos trisdešimt šešeri. Bet širdyje jis jautėsi kur kas senesnis, nėra tokių metų net rekordo knygoje. Taip jis jautėsi. Senas be laiko, kaip katrie žmonės sakytų. Gyvenk ir žvenk. Arklys taip gyvena, bet ar žmogus taip galėtų gyventi? Nuolatiniame žvengime, juk galima taip ir išprotėti nuo triukšmo, ne, toks gyvenimas Iljanui netiko. Jis turėjo kitą. Nuosava niekieno nepaliesta. Melas. Iljanas melavo sau, kad gyvena kaip nori, kad čia jo toks pasirinkimas. Jis tik ramino save.
Lengvu žingsneliu Iljanas žengė per balas, pasijuto kaip vaikystėje. Jis mėgdavo stebėti lietų, mėgdavo jam pasibaigus lakstyti per balas. Mėgdavo gąsdinti mergaites varlėmis. Jos klykdamos bėgdamos nuo jo. Kaip koks gandras jausdavosi Iljanas, pasigaudavo varlę žengdavo ilgais žingsniais balose. Ir dabar jis žengė dideliais žingsniais. Gatvės palengva vėl prisipildė šurmulio. Pasibaigus lietui, iš visokiausių kampų ir užkambarių pasipylė įvairaus plauko, odos, ilgio, kvapo, masės, laiko žmonių. Vėl gatvėse pasigirdo juokas, balsai, šūksniai, vėl jos atgijo. Ir vėl Iljano siela ištuštėjo. Pakėlęs galva jis pamatė pažįstamą veidą. Gaila, kad jis negali virsti nematomu, šiandien jis nenusiteikęs seilių apsikeitimui. Jau ir per vėlu, perbėgti į kitą jai nematomą pusę ar įlysti paslapčia į krautuvę ar kokį užkampį (kur žmonės tūnojo lyjant lietui)...