Ryžių laukai ties bedugne

Visko pradžia - tądien, kai mane pirmą kartą aplankė jie. Jie – tai stebuklingi, protu nesuvokiami padarai, mano draugo praminti – lėkštėnais. Gyvenimas tapo visai kitoks. Dabar turiu istoriją, kurią galiu pasakoti ir pasakoti geriant vieną, antrą, trečia ir net ketvirtą tekilos taurelę.
O viskas prasidėjo taip: vieną pavasario naktį, kaip tik tuo metu, kai danguje buvo galima išvysti daugybę meteorų, aš sėdėjau lauke. Su draugais buvome prie ežero, linksminomės. Netoliese prunkštė besiganantys žirgai ir mes linksmai leidome laiką.
Visiems sumigus, aš vis dar stebėjau dangų. Jame skriejo šimtai, tūkstančiai, o gal net ir dar daugiau mažyčių šviesos taškelių. Vieni tai nutoldavo, kiti priartėdavo. Jaučiausi vienišas, po tekilos visad apimdavo šis jausmas. Norėdamas bent kiek prasiblaškyti, sumaniau pasivaikščioti. Buvo tamsu nors į akį durk, tačiau tikėjausi, kad sugebėsiu grįžti savais pėdsakais, nuo vaikystės stebiu gyvūnus, moku juos sekti. Todėl pamaniau, kad čia bus ne ką lengvesnė užduotis.
Vos paėjus toliau išvydau blankią šviesą, kuri akimirkomis tai paryškėdavo, tai vėl nublankdavo. Patraukiau tiesiai link šviesos šaltinio, išvystas vaizdas mane sujaudino iki pat sielos gelmių, jei rankoje būčiau laikęs aliuminį puodelį, jis būtų man iškritęs ir nusiritęs uolėtu šlaitu žemyn. Kadangi puodelio neturėjau, nustebimo būseną, staiga patirtą nesuvokiamą reginį paliudijo mano rankos ir širdis. Aš drebėjau, o širdis, rodos, vos neiššoko iš krūtinės. Aš pasileidau dykuma, kiek man tik nešė kojos. Lėkiau, kaip dykumų ožys bėgantis nuo jį puolančio plėšrūno. Bėgau taip, tarsi man vietoj kojų būtų buvusios pritaisytos spyruoklės. Nepajutau, kada atsidūriau poilsiavietėje. Tik tada atsisuku atgal. Taip, atgal. Tikėjausi ką nors išvysti, bet ten jau nieko nebebuvo. Nė menkiausio ženklo, kad neperseniausiai ten kažkas vyko. Ničnieko. Akimirką dėjausi nusivylęs, į galvą brovėsi mintys, kad tai tebuvo tekilos padarinys. Bet argi?
Nusiraminęs ir nenoromis save įtikinęs, kad dėl visko kalta tekila, aš atsiguliau. Vos užmigus prasidėjo tai, kas maniau yra neįmanoma, apie ką anksčiu turbūt ir nė nebuvau susimąstęs.
Draugams pradedu pasakoti taip: tą akimirką jaučiausi pakylėtas. Nors ir nesupratau, kur, kas ir kada, atsidūriau visai kitoje vietoje, nei buvau tą akimirką, kai užmigau. Buvo šviesu. Prasimerkęs pirmus kartus taip spigino, kad atsimerkęs išbūdavau vos kelias sekundes. Po to pripratau. Gulėjau nuogas ant plieninio stalo. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, bent jau aš nieko negirdėjau. Tuomet atsisėdau ir apsižvalgiau. Stalas, ant kurio gulėjau buvo ryškiai apšviesto kambario viduryje. Mane supo aukštos sienos. Vieną akimirką, kai žvalgiausi ir bandžiau atsistoti, sienoje atsivėrė langas, o jame aš išvydau juos – lėkštėtus.
Žali kūnai buvo tobuli, dar niekad nemačiau tokių idealių linijų. Ilgi pirštai man priminė mano tėvą. Jis buvo pianistas. Keista, kad tokiu momentu galvojau apie jį. Tąkart mintys buvo neįprastai sujauktos, tačiau blaivesnės ir laisvesnės nei kada anksčiau. Išskyrus savo spalvą ir tobulas linijas, jie priminė žmones: dvikojai, dviakiai, dvirankiai. Gal šiek tiek aukštesni.
Nepajutau, kai patalpoje atsirado ji – Mūza. Ne mūsiškė suvokiama, kaip įkvėpimo ar meilės šaltinis ar objektas. Ji su manimi kalbėjo, nors žiūrėdamas į ją ir nemačiau krutinamų lūpų, aš suvokiau ką ji sako. Viskas atgimė mano galvoje. Aš ją suvokiau. Bandžiau atsakyti balsu, bet ji tik pridėjo pirštą prie lūpų ir pajudino galvą lyg sakytų ne, o po to prilietė smilkinį ir užsimerkė.
Suvokiau, kad bendraujame mintimis. Aš girdėjau viską, ką ji galvojo, ji man taip įdėmiai viską pasakojo, atsakinėjo į mano užduotus klausimus. Nors aš nieko jos neklausiau, tačiau, manau, kad tuo metu pasąmonėje skriejusios mintys, vaizdai, buvo daug sudėtingesni klausimai, nei mes įsivaizduojame.
Minčių srautui nutilus, Mūza ištiesė ranką ir pirštu parodė į sieną dešinėje. Prieš kelias akimirkas ten buvusi siena išnyko, o aš išvydau keistą patalpą, primenančią mūsiškius dušus, tik daug daug kartų tobulesnę. Netrukus išgirdau: „Eik“.
Įėjus vidun, išnykusi siena vėl atsirado ir aš pasijutau įkalintas. Iš visur sklindanti šviesa išnyko ir aš pajutau, kaip pirmieji vandens, taip vandens buvau tuo tikras, lašai palietė mano kūną. Vanduo buvo ledinis, tačiau aš nejutau šalčio adatų badymo. Stovėjau lyg užhipnotizuotas, kūnui viskas buvo vis vien. Vandens tekėjimas priminė purslus ir laukinę upę, baidares ir vasaras, kai jomis plaukdavome su tėvu.
Staiga vėl išgirdau Mūzą. Šįkart jos žodžiai mano galvoje nebuvo vieninteliai. Ji kalbėjosi su kažkuo dar, tačiau leido ir man dalyvauti jų pokalbyje. Aš nieko nesakiau, tik klausiausi. Leidau mintims nunešti, ten, kur liepė pasąmonė.
Įsiklausęs minčių nė nepajutau, kaip atsidūriau visai kitoje patalpoje – kaukolių kambaryje. Šalia savęs pajutau kažką stovint. Tai jau nebebuvo Mūza ir ta būtybė nekalbėjo. Tiesiog stovėjo. Tik vėliau, kai davė ženklą eiti pirmyn, slinkdama greta manęs atidarė minčių kelią tarp savęs ir manęs. Jos balsas, žodžiai – jie, nebebuvo tokie, kaip Mūzos. Būtybė man neprisistatė, bet suvokiau ją esant aukštesnio rango. Jos žodžiai buvo bejausmiai, šalti. Viskas skambėjo, kaip paprasčiausiai pateikiama informacija. Man tai nepatiko. Tąkart pirmą kartą pajutau baimę, nesuvokimą, kas dedasi, man buvo nejauku. Vis dar buvau nuogas ir suvokiau, kad visi žiūri į mane, kad aš esu objektas, į kurį suteiktas visas dėmesys.
„Nebijok, eik pirmyn, tau nieko nenutiks“ – pasąmonėje išgirdau Mūzos žodžius tą akimirką, kai tik pradėjau abejoti. „Gerai, gerai, gerai... “ galvoje sukosi vienintelis žodis.
Mane lydėjusioji būtybė stabtelėjo. Linktelėjo galva ir atsitraukė. Likau vėl vienas. Akimirką jaučiausi kaip kempinė, trukdama į save vandenį, tuomet aš taip traukiau informaciją, mintis, viską, kas buvo nesuvokiama, į ką buvo trokštama atsakymų, ir kas buvo taip svetima ir galbūt pavojinga bei neprieinama.
Sienoje vėl atsirado durys. Joms atsivėrus nesuvokiamos jėgos verčiamas, žengiau pirmyn. Patalpa buvo didesnė nei tos, kuriose buvau anksčiau. Čia vėl sklido akinanti šviesa, privertusi mane prisimerkti. Iš visur sklido zirzesys, jų – lėkštėnų, čia buvo daugybė. Visų akys nukreiptos į mane. Sustoje į dvi eiles, jie sudarė tarsi siaurutį tunelį, kurio ėjau. Tada pirmą kartą pajutau jų prisilietimą. Jų oda buvo švelni ir lygi, tačiau šalta it negyva. Jų prisilietimai nusėjo visą mano kūną. Jie mane lietė – tyrinėjo.
Tą akimirką jaučiau šilumą. Mane apėmė jausmas, tarsi šalia manęs būtų gražiausia mergina ir mes būtume ką tik pasimylėję ir tai būtų buvusi pati geriausia naktis mano gyvenime. Pulsavau tokia jėga, kad galėjau vos kvėpuoti. Man darėsi silpna, burnoje jutau kraujo skonį.
Netrukus akyse pasidarė juoda. Nieko nebegirdėjau, pasidarė šalta ir aš grįžau ten, kur viskas ir prasidėjo – prie ežero. Savo istoriją visada baigiu taip: „Man nebuvo baisu, nuo šiol aš visad jaučiuosi taip, tarsi būčiau su gražiausia mergina. Netikit? “. Tai pasakęs, išgeriu tekilą iki galo ir išeinu.
Nežinau, ar visi manimi tiki, tačiau, tai ką patyriau buvo tikra. Nieko nepridėjau, nepagražinau ir tuo labiau nenuslėpiau. Papasakojau viską, ką patyriau, todėl esu ramus. Manęs niekas neprašo autografų, aš jų ir nedalinu. Žmonės kalba, kad tėvo nebuvimas, motinos girtuoklystė ir mano besąlyginis domėjimasis moterimis kaltas, dėl tokio mano elgesio – dėmesio siekimo pasakojant nebūtus nutikimus. Tačiau, aš dar galiu pridurti, taip, visa tai, privedė mane prie bedugnės, tačiau ryžių laukai dar šlama, o aš džiaugiuosi gyvenimu, nes turiu mažytę paslaptį – TAI BUVO TIKRA.