Smiltys

     Nuo kelto patraukiau savuoju keliu link jūros minkštais pušyno takais. Ėjau greitesniu žingsniu, nes kiek sužvarbau, plaukdamas per marias. Miške tarp šakų švietė balti debesėliai giedrame danguje  – galėjai pagalvoti, kad jau vasara, jei ne stingstantys rankų pirštai. Bet ir tie žingsniuojant po truputį šilo.
      Pasiekęs palvę, prie jūros išeiti neskubėjau, nubrūžinau tolyn dviračių tako asfaltu. Takas rietėsi visiškai tuščias ankstyvą pavasarį. Vienoje pusėje žaliavo pušaitės, kitoje už pievos ir kopų turėjo būti jūra, tiktai jos bangų ošimo nebuvo girdėti. Tačiau jutau, kad čia pat ilsisi didelis ir galingas gamtos gaivalas.
      Kai asfalto kelias įkyrėjo, pirmais pasitaikiusiais laiptais pakilau ant kopų. Viršuje nustebau pamatęs, kad esu ne vienas. Juk buvau jau gan toli nužygiavęs, tačiau kaip tik ant šitų nuošalių laiptų radau besnaudžiantį ateivį, o žemiau pastebėjau dar bent tris. Ten vyriškis su merginomis linksmai gurkšnojo iš baltų puodelių. Pasukau kopagūbriu į šoną prie kitų, gal tuštesnių laiptų. Tuomet išgirdau merginų juoką. Atsisukau – ar ne iš manęs juokiasi? Ne, trijulė žiūrėjo paplūdimio pusėn, kur ir aš išvydau kažkokį žmogelį, besiblaškantį prie vandens.
      Ant gretimų laiptų nieko nebesutikau. Ilgai dairiausi po jūros platybes, kuriomis plaukiojo debesų šešėliai. Reginiu prisidžiaugęs, nulipau žemyn pasėdėti ant paskutinės, pusiau užpustytos pakopos. Ten tebuvo smėlis aplinkui, vanduo priešais ir dangus virš galvos.  Ir dar aš - šitoms erdvėms ir stichijoms nesuvokiamas ir nebūtinas. Kai grįšiu namo, galvojau, kai pakrantė ištuštės, lygiai taip pat – su manimi ar be manęs  – čia dieną ir naktį vilnys drėkins kranto smėlį, vėjas gainios smiltis, šnarės kopų šiurkšti žolė... Štai nukrito smiltelė nuo mano batų, įsispyrusių į smėlį... Štai akmenukas - jeigu įmesčiau jį vandenin, argi jūra bent kilstelėtų?..
      Pasaulis toks didelis, o žmogaus širdis tokia maža – lyg jos visai nebūtų.