Ir mes stovim vieni
Be tikėjimo ir be vilties,
Ir galingiausių dievų apleisti:,, Skubėk – tiesa vienintelė esi.
Ateik, ateik greitai
Su akinančia šviesa,
Liūdnai liūdnai graži,
Nepralaimėjimo įkvėpta.
Rankomis priliesk veidus,
Į liūdnas trumpai pažiūrėki akis,
Ir kai jausimės tikrai pavargę,
Būsi vienintelė mums išeitis. ‘‘
Ir mes pasitrauksim iš kelio,
Nes negalim parodyt krypties,
Nedrįskit stovėt tarpdury -
Netrukdykit išeit, praeities.
O mūsų dukros ir sūnūs...
Rytoj tegu gretai bėgios,
Kol šiandien kas skraidė
Virs niekuo vakar dienos.