Vieniša motina

Kai ji žengė pirmą žingsnį į mirtį
Ji nebesitikėjo pakilti.
Ji prarado nedrąsią viltį
Kada nors rankas sušilti.

Vis tos pačios šaltos gatvės...
Vai sunku jai be namų
- Pagailėkit mano senatvės
Duokit man nors skudurų.

Apsisiausti, apsirėdyt
Ir sušilti. Iš tiesų
Nėra ko čia besigėdyt
Juk benamė aš esu.

Jos vaikai batuotom kojom
Skęsta prabangoj, šilkuos,
O motulė jų senoji
Basa supas skuduruos.

Jie tik valgo marcipanus,
Užsigerdami vynu,
O motutei duona sušąlus
Kieta, neskanu.

Ir kaip gali vaiko širdis
Šitaip motiną pasmerkt!
Tegu visi žmonės girdi!
Bet nėra kada jai verkt.

Ji augino juos, globojo,
Saugojo juos nuo audrų,
O jie, štai, atsidėkojo,
Lauk, motule, iš namų!

Tegul šitaip su jais elgias
Ir jų suaugę vaikai,
Tegul niekad nepažvelgia
Į tėvus meiliai.

Tegu juos gatvėn išvaro,
Kai pašals, gal prisimins
Savo motinėlę gerą,
Vaikščiojančią pašaliais.

Ir kai rytas jau išaušo,
Jau pasislėpė naktis,
Jau širdelė nesidaužo,
Ją pasiėmė mirtis.

Jos lavonas guli guli
Sniego pataluos
Ji ten miega - liūli liūli
Amžinuos sapnuos.

Bet iš tikro ji jau skrenda,
Skrenda mėlynu dangum,
Per dangaus mėlynę brenda,
Tenai nebėra vargų.

Ji į dangų kyla kyla
Ten giedos su angelais,
Šaltos rankos šyla šyla
Pirmąkart ji bus šiltai.