Žakas

Marytė išvažiavo į Turkiją, kaip ji sakė Zigmui, tvarkyti verslo reikalų. Baigiantis viengungiško gyvenimo dekadai, Zigmas nutarė padaryti žmonai staigmeną ir nupirko papūgą, vardu Žakas. Papūga buvo didelė, spalvinga ir įnoringa. Ji įdėmiai klausėsi Zigmo kalbų, bet pati nepratarė nė žodžio.
Praėjo dešimt dienų, dvi savaitės, o žmona vis negrįžta. Vieną vakarą ji paskambino ir pasakė, kad reikalai dar nebaigti, ir ji gali užtrukti dar keletą savaičių. Zigmas sunerimo, metėsi į depresiją ir pasinėrė į ilgalaikius apmąstymus prie viskio butelio ir į pokalbius su nekalbančia papūga.
- Ko tos bobos lekia pas tuos turkus, - kreipdamasis į papūgą, garsiai samprotavo Zigmas. - Suprantu... skandinavų bobos lekia ten dėl sekso, kadangi jų vyrai... skandinavai, ką iš jų paimsi. Tarp kitko, jos to ir neslepia, o mūsų... dėl ko?... dėl biznio, dėl maudynių? Leisk man, Žakai, su tuo nesutikti. Koks čia gali būti pirtyse biznis, kai turkai iš lietuvaičių atrakcijas daro?  Jie taip nusivalo į kitątikes kojas varinėdami per jų stuburus, pirmyn  atgal, pirmyn  atgal. Lietuvaitės stiprios dvasios moterys ir jų taip paprastai nepalauši. Tad jie griebiasi kitų būdų, imasi laužyti jų rankas ir kojas, kol galop joms vargšelėms išlaužo viską, kas tik įmanoma. Žiaurūs laikai, žiaurūs papročiai, žiaurūs žmonės. Pabizniavusios (jos taip vadina šį procesą) grįžta namo labaai labaai pavargusios ir dar ilgai ilgai būna pavargusios... Vyrai ir šiaip, ir taip prie jų, o jos savo... galvą skauda. Nors turėtų skaudėti ką kitą. Tikrai... galvos skausmas mūsų moterims – jų stiprios valios išraiška. Tau įdomu dėl ko? Pasakysiu tau, Žakai, paprasčiausia paukščių kalba pasakysiu. Visos bėdos - tai, kad mes - ne turkai... ne taip kojas valomės ir be to... Pasirodo, kad pas mus mėnulis aukštai, o pas juos ant kiekvieno stogo... ranka pasieksi. Apie žvaigždes, kurias mes, vyrai, žadėjome joms per pirmą pasimatymą, aš nekalbu. Tai - vedybinio gyvenimo tabu.
Kaskart grįždamas namo, Zigmas kalbindavo paukštį:,, Ramiai... Labas, Žakai. Vadas parėjo, vadas Zigmas parėjo... Bagira grįžo? - paklausdavo jis ir, įsitikinęs, kad namai tušti, tęsdavo pokalbį, - riešutų Žakas nori, atsigerti Žakas nori, ne... na pasakyk ką nors... Kad tave kur. ” - Bet paukštis mirkčiojo akimis ir, snapu tikrindamas narvelio virbus, tylėjo.
Paįvairinti vakarams, Zigmas retkarčiais pasikviesdavo draugus palošti kortomis. Sėdėdami už stalo, vyrai pliekė kortomis ir, kilodami stikliuką, blevyzgojo, apeliuodami į Zigmo priverstinį vienuoliško gyvenimo būdą. Papūga, ištempusi kaklą, klausėsi vyrų kalbų ir, lyg pritardama kai kuriems išgirstiems žodžiams, linkčiojo galva.
- Visos ligos nuo nervų, - kirsdamas čirvų damą kozeriniu valetu daro išvadą Petras. - Žmona savaitei pas seserį į Angliją buvo išskridusi, o sėdėjo dvi. Paskambinau jai ir pasakiau:,, Pirmu... pigiausiu reisu namo, o jei ne, gaudyk lagaminus Londone. ” - Kai vyrą spaudžia vargas dėl diskomforto kelnėse, jam sukyla nervai. Prasideda nepagrįsti žmonos įtarinėjimai, pykčiai, depresija ir vyro priverstinis susilaikymas baigiasi skyrybomis. Atrodytų menkniekis, bet...
- Man žmona taip pat trumpas kelnes nupirko, - kaip visada ne viską supratęs, įsiterpia Andrius. - Tai taip susinervinau, taip susinervinau, kad nuėjau ir atidaviau jas atgal.
- Ką, tau šortus per trumpus nupirko? - pasitikslina Mikis neseniai įsiliejęs į draugų ratelį.
- Kuo čia dėti šortai, - burbteli Andrius . - Aš apie kelnes.
- Na tu ir duodi, - Mikis su pagarba ir susižavėjimu žiūri į Andrių. - Oho... Galingas...
- Tas jo galingas yra tai, kad jis neprigirdi, - Mikio susižavėjimą Andriumi atšaldo Zigmas. - Neišgirdo esmės ir mala velniai žino ką.
Galų gale, išsiaiškinę kas yra kas, Zigmo draugai įpareigojo vienintelį iš jų nevedusį Mikį pristatyti Zigmui merginą už pinigus. Kitą dieną Zigmas vakarą trumpino su mergina.
Ketvirta savaitė ėjo į pabaigą. Likusi viena namuose papūga staiga prašneko.
- Žakas moka kalbėti...  Moka pykti... moka, moka, moka.
Staiga trinktelėjusios durys nutraukė Žako monologą. Grižęs namo, Zigmas, kaip įprasta, kreipėsi į paukštį:,, Ramiai... Labas, Žakai, vadas Zigmas parėjo... Bagira grįžo? ”
- Vadas parėjo, vadas, vadas! - ant viso namo užskalambijo papūga.
- Šaunuolis, Žakai, - apsidžiaugė Zigmas. - Šaunuolis. Riešutų Žakas nori?
- Riešutų gerai, gerai, gerai riešutų, - pritaria papūga.
- O atsigerti? - teiraujasi Zigmas.
- Už ką Kutuzovui akį išdūrė?.. Už ką?.. Aaa?.. - piktinasi papūga.
- Tu ant manęs nešauk, kas namuose vadas? Aš... - įtikinėja Zigmas papūgą.
- Neįpylė, neįpylė, akį išdūrė! - įsisiautėja papūga.
- Namuose nerėkauk, - supyksta Zigmas. - Matai kirvuką, galvą ant kaladės... čiaukšt  ir nėra paukščio... supratai?
- Vadas Bonapartas, Bonapartas, Bonapartas, - užsuka kitą giesmę Žakas.
- Kuris Bonapartas? - susidomi Zigmas.
- Vadas, vadas Napoleonas, Zigmas Napoleonas, - tvirtina papūga.
- Na tu ir pasakei, - susinepatoginęs pasimuisto Zigmas.
- Bonapartas, Bonapartas, - tvirtina Žakas.
Zigmas apsidairo aplinkui ir įsitikinęs, kad kambaryje daugiau be judviejų nieko nėra su patosu pritaria Žako žodžiams:,, Galbūt tavo vadas ir protingas... Napoleonas... suprantama ne tiek, bet vis tik... ” - Ir lyg išsigandęs savo pasakytų žodžių, vėl apsidairo.
- Vadas, Napoleonas Bonapartas, vadas Zigmas, vadas, - savo laikosi papūga.
- Na gerai, gerai..., yra manyje truputis..., yra... kažkas napoleoniško..., yra, - pradeda pūstis Zigmas.
- Zigmas - Bonapartas! - suklykia papūga.
- Bendrai pagalvojus..., gal net ne truputis. Aš už jį aukštesnis, daug aukštesnis, - žiūrėdamas į save veidrodyje, stypteli ant pirštų galų Zigmas. - Vadinasi, ir... ir visai ne truputis... Napoleonas... Bonapartas... Skamba... Solidu... Štai žmona parvažiuos, tai tu jai ir pasakyk, kad aš Napoleonas. Galės palyginti čia esantį ir ten aną, besitaikantį nugvelbti svetimą gerą. Kur Zigmas - Napoleonas Bonapartas, o kur... kažkoks janičaras - Ali baba, yra skirtumas? Yra...
Zigmas, atsidaręs alaus butelį, krenta į fotelį ir įsijungia televizorių.
- Bagira grįžo! Bagira grįžo! - name esančius  stato ant ausų Žakas. - Rrramiai! Mat tvoju!
Zigmas šoka iš fotelio ir stveria į glėbį pasirodžiusią žmoną.
- Pavargai, brangute mano, - ir apkabinęs ją bučuoja. - Susipažink, štai Žakas... Mano dovanėlė tau.
- Kokia didelė ir graži, - džiaugiasi Marytė. - Ačiū, mielasis. Ji dar ir kalba? Oho...
- Zigmas - Napoleonas Bonapartas, Zigmas vadas, vadas, vadas, - garsiai pristato Marytei Zigmą Žakas.
- Tu Napoleonas? Na prajuokinai... vadas, vadas, - pamėgdžiodama papūgą juokiasi žmona.
- Kas čia juokingo? - bando įsižeisti Zigmas. - Paukštis mato, kas šiuose namuose... vyras, vadas.
- Šita varna? - Marytė rodo pirštu į Žaką. - Šita varna sprendžia kas vadovauja namams?
- Kekšė... kekšė, kekšė, kekšė, - įsižeidžia pravardžiuojama papūga. - Turkų, turkų, turkų... blady - bič...
- Aš tik verslo reikalais, verslo, -  Marytė apsipila ašaromis. - Aš tik... į komandiruotę... dėl mū-ūsų...
- Kche, kche, kche, į komandiruotę, - tyčiojasi Žakas. - Už ką Kutūzovui akį išdūrė? Už ką? Aaa???
- Nepa-žį-įstu-u aš jokio Kut-ūzo-vo-o, - kūkčioja Marytė.
- Ji tik verslo reikalais, ji tik komandiruotėje buvo, supratai? - tramdo Žaką Zigmas. - Kvaišiau tu.
- Bull šit... Turkų vadas  nori... nori, nori.  - nenusileidžia Žakas. - Blady neįpylė, neįpylė.
- Užsilesk ir, kad nė cip, cip, - Zigmas sugriebia prie židinio padėtą kirvuką. - Blyn nuskalpuosiu margą.
- Už ką jis mane taip? - toliau ašaroja Marytė.
- Viskas gerai, nekreipk dėmesio. Pasiilgau tavęs, mažyte, - glaustosi prie žmonos Zigmas. - Tu mano...
- Katytė, - įsiterpia į Zigmo meilinimasi žmonai ir Žakas. - Paprastas šimtas... moralinis pusantro...
- Apie kokį moralinį - už pusantro jis čia šneka, - rimsta Marytė.
- Kliedi paukštis, - nusuka kalbą Zigmas. - Mineralinio butelį jam nupirkęs siūliau, tai jis dabar ir svaigsta.
- Oralinis! Oralinis pusantro! - prisiminęs žodį apsidžiaugia Žakas. - Katia... Katerina... Katyte... Paprastas šimtas, oralinis pusantro...
Zigmas pabalena akis ir stovėdamas žmonai už nugaros mojuoja Žakui rankoje iškeltu kirvuku, kaip indėnas tomahauku.
- Zigmas vadas, Zigmas Napoleonas Bonapartas, - pakeičia plokštelę papūga. - Rrramiai!
- Zigmai, kas ta Katia už paprastą šimtą..., ir kas tai per pusantro oralinio? - kažką pradeda įtarti Marytė.
- Kaimynų katytė Baltukė užsuka retsykiais... Ir aš išgerdavau paprastos degtinės po šimtą gramų, o jam mineralinio... pusantro, - Zigmas galva linkteli į Žaką. - Litro. Štai jis ir įsikirto į tą katę ir į tą mineralinį, kad jį kur... Žakai, mineralinis, mi-ne-ra-li-nis supratai?
- Zigmas Bagirą išdūrė... išdūrė, išdūrė, - vėl atkunta Žakas. - Kai spaudžia kelnėse... Skyrybos... Skyrybos, skyrybos, skyrybos.
- Ach tu, niekše, skundi mane mano žmonai, mano namuose. Nežiūrėsiu, kad tris štukas už tave paklojau. Ant kaladės, ant kaladės tą gaidį! - Zigmas čiumpa narvą su papūga ir ryžtingai pasuka durų link.
- Sustok ir pakabink narvelį į  vietą, - Marytė kūnu užstoja išėjimą ir ranka įsikimba į narvelį su Žaku. - Čia mano papūga, jei ne ji - nežinočiau, kas namuose darosi.
- O kas čia darosi? Namas tebestovi, viskas savo vietose, mirštančių badu nėra, - nenusileidžia Zigmas. - O tą spalvotą už šmeižtą – po kirviu!
- Žaką man padovanojai..., ačiū tau, be to jis ne gaidys, o kalbanti papūga, - laikosi savo Marytė. - Nebijok, Žakai, už manęs tu kaip už mūro sienos... Pakabink jį į vietą!
- Tu matai, ką jis išdarinėja? - kabindamas narvelį nervinasi Zigmas.
- Aš dar išsiaiškinsiu, kuris iš judviejų čia išsidirbinėja, - užtikrina Marytė.
- Bagira protingas, Bagira Napoleonas Bonapartas, - pakabintas į vietą vėl užsiveda Žakas. - Vadas Zigmas kekšė... kekšė, kekšė, kekšė.
- Matai,... jis ligonis, ant kekšių pasinešęs. Ir ant tavęs tą patį sakė, bet aš kažkodėl tyliu, - randa saliamonišką apkaltos išvengimo būdą Zigmas. - O gal man patikėti Žaku, kad tu ten su tuo vienaakiu janičaru komandiruotę trumpinai?
- Jis ne vienaakis, - išsprūsta Marytei. - Ir ne turkas.
- Aha, tai jis vis tiktai yra? - iš pasipiktinimo Zigmui atvypsta žandikaulis.
- Yra... ir jis stovi štai prieš mane, - šypsosi Marytė.
- Kad tave kur, - įsiterpia į pokalbį Žakas. - Pasakyk ką nors.
Zigmas švelniai apkabina žmoną ir murkia jai į ausį:,, Pasiilgau tavęs mieloji, pasiilgau”
- Kche, kche, kche... pasiilgau - bull šit. Visos ligos nuo nervų, - konstatuoja Žakas. - Visos ligos nuo nervų...