Gėlių vaikų kūrybos sekcija

Kaip šitaip galima? Paklauski to paties rytoj.
Atsakymas jau bus? Ne, gal pyktį valdysiu geriau.
Praeis, vaikeli, viskas bus gerai.
Bet aš gerai nenoriu. Noriu demoniško ir staigaus likimo.
Pakeisti viską. Mesti ir pradėt naujai...

Nors ne. Norėčiau grįžti ten, kur niekad nebuvau.
Kur žarstėm auksą meilės it miražas nuostabios,
Kur piešėm ateitį saulėtą lyg žvaigždė ryški.
Kur tu buvai šarmingas kaip Brando,
Kur aš – tavoji Merilyn,
Kur nereikėjo dešimtis kartų kartot,
Kad mūsų meilė eina stipryn...

Atsimeni, vaikais save vadinom?
Gėlių, taikos, draugystės.
Tikėjau amžina tai, nemaru.
Pabudusio kas rytą klausdavau, ar tikras tu,
Sakydavai, kad ne, kad tik haliucinacija,
Kad išnyksi su išsisklaidančiu poveikiu kanapių...
Ir vis tik, atsakyk dabar, neslėpdamas ir nevyniodamas į vatą,
Kad beprotybėn su dienom grimztu.
Kad tavimi gyva ir merdėju tavim.
Kad baigiasi sprogmens minutės elektroniniam ciferblate.

Po šimts, kodėl gyvenimas negali būt stebuklinis kaip pasaka?
Kodėl vis rinktis reikia, spręsti, kas geriau,
O ko atsisakyt derėtų?
Kam gaišti laiką prie sukiužusios trobos,
Jei žinom, kad už kampo rūmai laukia?
Paėjėti bijom į priekį. Pirštą dėl meilės pakelt,
Laukiam ir laukiam, nežinome ko,
O sulaukę praleidžiam pro akis nejučiom.

Kaip liūdna, kaip šiandien man liūdna...
O tu vienas, velnioniškai vienas... Verki, kad ilgiesi kažko.
Padėt nesiryžtu, nes laukiu pati.
Ir laukiam abu, nežinodami, ko, gal kad meilę kas rankon įspraus,
It monetą bevertę benamiui...
Gal bijom atsakymo neigiamo, žvilgsnio,
Taip šalto, staigaus, ne tokio, kaip kadais.

Nyksti. Nykstu. Praeina viskas. Net padėkot kam neturiu.
Kad sutrypė ir užgesino žiežirbą tai sunkiai skeltą,
Kurios dėka tave myliu.