Sendaikčių turgus

Rytas. Vėl, kaip ir milijoną, milijardą kartų prieš tai, išaušo rytas. Žemė apsisuko aplink savo ašį. Šviesa nugalėjo tamsą, ir prasidėjo nauja diena. Šalti saulės spinduliai skverbėsi pro tirštą rūko miglą pamažu tirpdydami ją kaip sniegą. Vis ryškėjo vaiduokliški nuogų medžių siluetai, varvantys drėgme. Kvepėjo rudeniu: pūvančiais lapais, lengvo, vos pastebimo vėjelio atneštais smilkstančio laužo dūmais, niekaip neišdžiūstančiomis balomis. Žemė buvo tokia permirkusi, kad nesugebėjo sugerti daugiau vandens. Jis telkšojo tiesiog gatvių vidury, surūgęs ir neišbrendamas, o žmonėms diena iš dienos šlapo kojos, todėl nuolat sirgo sloga ir tinguliu. Saujelė naivuolių vis dar tikėjo, kad bet kurią akimirką iš dangaus ims kristi sniegas, upės pasidengs ledu ir ateis tikrų tikriausia žiema. Bet jos nebuvo jau daugybę metų, ir žmonės pamažu pamiršo...

Atidesni pastebėdavo, kad prie jų daugiaaukščių namų, tiesiai virš šiluminių vamzdžių glaudėsi mažos baltos gėlytės. Patys seniausi jas vadino snieguolėmis, bet išties šis pavadinimas jau seniai buvo netekęs prasmės. Jis reiškė, kad gėlytės savo trapias galveles pavasarį kelia tiesiog iš patižusio sniego likučių ir slepiasi jame nuo nakties šalčių ir vėjų. O dabar? Žmonės pamiršo, kaip atrodo sniegas.

Pusę metų – ištisai ruduo. Galbūt kažkam ir patinka, kad nešalta. Bet tik ne eglutėms. Jos taip ilgisi žiemos, taip verkia, savo spyglius barsto. Liūdniausia, kad kai iš jų teliks vieni stagarai, per Kalėdas nebebus kur palikti dovanų...

Anksčiau visa miesto aikštė prieš šventes būdavo nuklota šviežiomis eglutėmis – mažutėmis, dar švelniais, sakais varvančiais spygliukais. Žmonėms patikdavo puošti gyvas eglutes – sakydavo, kad tai padeda pajusti Kalėdų dvasią. Porą savaičių medeliai linksmai gyvendavo šiltuose namuose. Juos papuošdavo blizgučiais, apkraudavo dovanomis, fotografuodavo iš visų pusių... Tai buvo „kalėdinė dvasia“. Deja, ji baigdavosi taip pat greitai, kaip ir prasidėjusi. Tuomet žmonės nurengdavo eglutes, aprėkdavo už rudus priverktus spyglius ir išmesdavo į gatvę. Styrodavo vargšelės pavargusios ir vienišos sendaikčių turguj, kur žmonės išveždavo viską, ko manė nebenaudosią. Styrodavo ir liūdnai galvodavo: „Ar jie ir tarpusavyje šitaip, kaip su mumis, elgiasi? Pasinaudoja ir, kai nebereikia, išmeta?.. “ Daugybė daiktų šitaip mąstė gulėdami giliame griovyje už miesto, kur kadaise tekėjo upelis. Tik žiurkėms ir varnoms jie tebebuvo įdomūs.

Kadaise sendaikčių turgaus pašonėje augo didelis, galingas ošiantis miškas. Net vėjai jo tankmėje pasiklysdavo. Tas pats miškas, kuriame augo Kalėdų eglutės. Kodėl augo? Todėl, kad dabar nebėra. Visas papuošėme. Liko tik pageltusių stagarų dykynė ir spyglių pusnys ant žemės. Netoli stovi gamykla. Graži, veikianti, visa pašvinkusi nuo savo dūmų. Keista, tiesa – eglutės išnyko, o gamykla tebestovi...

Nežinau, ką toje gamykloje gamina, bet žmonėms tas produktas turbūt labai reikalingas. Turbūt padangas ar indų ploviklį. Taip, tikrai – jie nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių daiktų. O be miško šnarėjimo, ošimo ir gaivaus sakų kvapo po lietaus – įsivaizduoja. Pušynas tai kuo puikiausiai suprato. Jis jautė, kad žmogui daugiau nebereikalingas...

Kai atvažiavo didžiulė dūmais besispjaudanti mašina, savo milžiniškais pėdsakais išvagojusi žalią pušyno kilimą, o iš jos išlipo vyrai, nešini plieniniais dantimis, miškas sudrebėjo. Kramtydami medžius dantys taip baisiai čepsėjo, kad išsigandę pabėgo ne tik kiškiai, bet net meškos suskubo slėptis. Miškas daugiau niekada neišgirdo genio, kalančio medį – jo namus nugriovė vardan uosinių spintų ir sekcijų. Vaitodami vienas po kito krito ką tik sužaliavę, gyvybės kupini, jauni ir stiprūs medžiai, o jų rauda aidėjo miške nustelbdama plieninių dantų burzgimą. Jauna eglutė pirmąkart pravirko.

Po pusmečio atėjo ir jų, žaliaskarių eilė. Buvo pats Kalėdų įkarštis, todėl šįkart prisipjovė pilną sunkvežimį eglių ir išvažiavo. Jų dantys kramtė taip greitai, kad aukšti, galingi medžiai virto į eilę tarsi rugiai, palikdami klampią pjuvenų pradalgę. Nusivežė ir pačią gražiausią, pačią aukščiausią eglę – tą, kuri iš savo aukštybių matė tikrąjį pasaulio veidą. Sakė, kad reikia miesto aikštę papuošti... Eglutės neėmė – gal nepastebėjo, o gal nutarė, kad per maža. Bet ji vis tiek verkė.

Toliau prasidėjo nesibaigianti eglutės ašarų pakalnė. Šalia miško pastatė gamyklą, kuri tiesiog apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Dieną naktį nenutylantis triukšmas, bildesys, mašinų ūžimas ir švokštimas... Žvėreliai negalėjo išsimiegoti, medžiai negalėjo šlamėti kaip iki tol šlamėję, paukščiai nebegalėjo giedoti. Kenksmingos gamyklos skleidžiamos dujos sekino miško gyventojus. Tiesiog akyse menko, džiūvo ir silpo didžiulė, neįžengiama giria, kurios tankmėse kadais net vėjai pasiklysdavo. Visi suprato, kad miško gyvenimas niekada nebebus kaip buvęs.

Vis dažnėjo žmonių apsilankymai. Jie atvažiuodavo tuo keliu, kurį pirmąkart pramynė baldų fabriko sunkvežimis. Tarsi platus vieškelis nusidriekė miške kelias, dar neseniai žaliavęs samanomis ir mirgėjęs žemuogėmis. Žmonės juo atvažiuodavo „pabūti gamtoje“. Tik nežinia, ar bent žiogo čirpimą išgirsdavo per savo leidžiamą muziką. Po jų apsilankymų likdavo juodos smilkstančios laužavietės ir gausybė neorganinių „trąšų“, kurių, deja, jokie skaidytojai negalėjo suskaidyti ir žemė sugerti. Taip pačios gražiausios miško vietos, išraizgytos upelio vaga, ilgainiui buvo ištryptos ir paverstos sendaikčių turgumis.

Eglutė jau nebeskaičiavo, kiek iš jos atimta draugių ir kiek ašarų dėl to teko išbarstyti. Spygliai krito vienas po kito. Visas miškas ūžė, vaitojo iš skausmo, bet niekas negirdėjo.

Vieną dieną ji pabudo ir apsidairiusi pamatė, kad vos keli spygliai ant sausų šakų belikę. Per tuos liūdesio metus tiek teko verkti, kad net nepastebėjo, jog pamažu tapo visai plika. „Ir kas dabar mane nuo šalčių apsaugos? Kas suteiks pavėsį karštomis vasaros dienomis? Kur dėsis mažučiai voriukai, visą nuo galvos iki kojų mane apraizgę voratinkliais? “ – išsigando eglutė. Bet baimė greit praėjo, pažvelgus į savo draugus. Ji buvo jau nebe maža eglutė, o jauna, išlaki eglė, ir per savo gyvenimą daug spėjo pamatyti. Bet dar niekada jai nebuvo tekę matyti tokio graudaus ir kartu raminančio vaizdo: ne ji viena, visi medžiai pavargę. Visi tarsi ruošiasi į paskutinę kelionę.

Kadaise prie žalio, šlamančio, ošiančio, vėją gainiojančio, gyvybės oru alsuojančio miško buvo įkurtas sendaikčių turgus. Jis buvo labai populiarus žmonių tarpe, todėl sparčiai plėtėsi. Senienos ėmė remtis į žalią miško dūmą. Reikėjo apsispręsti, kas svarbiau.

Šalia sendaikčių turgaus gyveno miškas. Gyvas, linksmas, stiprus ir draugiškas miškas. Dabar – stagarų krūva, pajuodusi dykynė ir neišbrendami, neišsemiami spyglių plotai, sulipę sakais ir lietumi. Po daugybės metų iš jų susiformuos gintaras su nuostabiausiais inkliuzais. Galbūt kas nors paims gintarėlį į rankas, pavartys blizgantį prieš saulę ir susimąstys, o kas gi turėjo nutikti, kad išnyktų ši klestinti gyvybė.