Ant pasaulio krašto

Kartą, labai seniai gyveno berniukas. Jis gyveno pačiame pasaulio krašte. Turėjo mažą namuką, kuriame  gyveno. Berniukas turėjo begalę knygų: apie žvaigždes, gamtą, fantastiką. Mažoje virtuvėleje ant mažos palangės augino citrinmedį, kurį kasdien laistydavo.
      Kiekviena vakarą berniukas išeidavo ant pasaulio krašto, atsisėsdavo ir sutemaudavo. Stebėdavo, kaip leisdavosi saulė, kuri jo veidą nudažydavo raudonai, saulės zuikučiai glostydavo jo akis, vėjas į ausį šnabždėdavo dainas. Jis  šitaip kiekvieną vakarą pasitikdavo pirmąsiąs žvaigždes, mėnulį. Tik  veidas puošdavosi ne šypsena, o liūdna mina. Nors aplinkui laukai, kuriuose žydėjo šimtai gėlių, gyveno daug gyvūnėlių. Tačiau berniuko širdis vis kažko ilgėdavosi. Jo širdelė sušalusi, ilgėjosi šilumos. Galbūt jam trugdavo meilės. Tačiau šito, niekaip nenorėdavo pripažinti.  Bėgant laikui, darėsi vis liūdniau. Nei mylima citrinų arbata, nei gėlės, niekas negelbėjo nuo vienatvės.
      Kaip ir kievieną vakarą berniukas atsisėdo ant pasaulio krašto, sulaukė pirmosios žvaigždės.
-Šiaurine, pasakyki, kodėl man šiame pasaulyje baugu? Kodėl, man liūdna ir taip gelia sielą?  Gal galėčiau būti su kitum žmogum?
- Jei žolė geba prasikalti per cementą, tai ir meilė gali tave susirasti, bet kurią gyvenimo akimirką.., -ištarė ir  nukrito žvaigždė.
Pagalvojo, gal ir teisingai ji sako, bet širdelėje vistiek dvelkia šalčiu..  Atsistojo ir nuėjo miegoti, galbūt rytojus jam parodys kur jos ieškoti.
      Rytą atsikėlė, praskleidė užuolaidas, lange jau saulė žaidė su stiklu, paukščiai skraidė, viskas atrodė kaip visada, tik štai užkliuvo berniuko akis, už kažkokio iškylimo, kurio prieš tai niekada nebuvo matęs. Išbėgęs į lauką, pamatė, kad tai mergaitė. Kuri visa drebėjo, buvo sužeista, nusilpusi.. Berniukas nedrąsiai paėmė ją į rankas, nusinešė į namelio vidų. Berniukas su nuostaba, kaip ji čia atsirasti galėjo, jai padėjo. Jis užgydė jos žaizdas, pavalgydino, tačiau ji vis miegojo. Berniukas dieną, naktį nuo jos nesitraukė. Jis stebėjo kaip ji kvepuoja, pastebėjo jos  sodriai rudus plaukus, rausvas lūpas. Jis liko sužavėtas kokia būtybė ji. Kokia begalo  graži, kerinti. Negalėjo atsižiūrėti jos gražumo. Berniuko siela, keistai suvirpėjo, tarsi būtų įsimylėjęs.
        Tą patį vakarą jis nuėjo ant pasaulio krašto ir padėkojo dangui už tokią nuostabią dovaną, jau norėjo jis eiti vidun stebėti jos, atsisukęs pamatė ją. Toji paslaptingoji mergaitė stovėjo priešais jį. Ji stebėjo jo judesius, žvilgsnį.
-Man čia sakė, yra liūdinti širdis? Liepė ateiti, ir paguostį. Bet Tavo akyse, nematau liūdesio, kas tai? Kas tai per jausmas? Ar nori mylėti, bet negali ..
-Noriu patirtį tą šilčiausią jausmą, bet tiesa, kad bijau, kad nemokėsiu mylėti, nuliūdinsiu
-Meilė, nebijo. Noriu paskęsti glėbyje. Parodyti, kokie tie jausmai. Kai myli …