Tu pavogei iš manęs naktį

Tu pavogei iš manęs naktį,
Atiduodama mainais savo jausmus ir kūną.
Neleidai pažvelgti į dangų žvaigždėtą,
Uždengusi švelniais pirštais akis.
Širdis plakė, kaip greitasis traukinys,
Dundėdamas ritmingai metaliniais bėgiais.
Ji priklausė Tau, kaip ir ta naktis
Trumpa ir ilga, prabėgusi eikliais žirgais spėriai.
Nejaučiau aplinkui supančio pasaulio,
Mus sekė tik begėdžių žvakių
Liepsnose šokantys žvilgsniai aistros...
Tu pavogei iš manęs naktį,
Dovanodama uždraustą vaisių nuo rojaus obels.