Sniego mėnuo [MT: siaubas]

Išėjau pakeisti sargybos poste samdinį Nr. 33.

Susigūžęs nuo pūgos skleidžiamo šalčio lėtai pėdinau bokštelio linkui. Jame padrikai mirkčiojo silpna prožektoriaus šviesa, pagal kurią vienintelę ir orientavausi gilioje nakties tamsoje. Sargas, be abejo,  jau užmigęs: nemato, kad šviestuvą į visas puses sukinėja vėjas, negali trinktelėti, kad atsistatytų normalus kontaktas su baterija. Argi galėjau jį kaltinti? Pats juk irgi dažniausiai užsnūsdavau (kaip ir visi kiti). Vadui šitas neužkliūdavo, nei vieno nebuvo pričiupę, paprasčiausiai niekas netikrindavo. Mes patys, samdiniai, tarpusavyje sudarėme tylų sandėrį pabudindami vieni kitus, kartais netgi išspausdavome padėką turintį išreikšti menką šypsnį lūpų kamputy. Bet ne tai svarbu – giliai viduje tik savanaudiškai džiaugdavomės, kad mūsų laikas baigėsi, kad jau galime lipti žemyn.
Paspartinau žingsnį, norėdamas kuo greičiau išvysti žmogaus veidą. Pūgos šioje bazėje kažkodėl iš atminties sukeldavo senas vaikystės baimes.
Atėjau ir uždėjęs ranką ant metalinių kopėtėlių virbo giliai atsidusau – man vakaras dar tik prasideda. Pastarosiomis dienomis daug snigo, kartais palynodavo, tad kopėtėlėmis lipau lėtai ir atsargiai, kad nepaslysčiau. Be to staiga šovė valiūkiška mintis užlipti kuo tyliau ir išgąsdinti bemiegantį sargą, nors ir abejojau, kiek tai realu, nes pats dažniausiai išgirsdavau kitus. Vis tik rankomis pasiekęs paskutinį virbą, iš lėto kyštelėjau galvą aukštyn ir prisimerkęs pažvelgiau bokštelin. Tačiau ten ten buvo tuščia. Nejaugi jis paliko postą? Kur dar galėjo dingti? Atidžiai apžvelgiau visą aikštelę, kuri buvo apie trijų kvadratinių metrų pločio, tačiau išties, ji visiškai tuščia. Galiausiai įsiropščiau vidun manydamas, kad gal pamatysiu jį nueinant. Nieko. Tada apsisukau ir išvydau ant priešingos apsauginės sienelės paliktą ginklą. Keletą kartų trinktelėjus su juo į prožektorių, šis nustojo mirkčioti.
- Velnias.., - „kurgi jis dingo“ mintyse užbaigiau sakinį. Galvoje sukosi mintys, ką turėčiau daryti, viską nutylėti, lyg nieko ir nebūtų atsitikę, ar pranešti vadovybei. O kas jei jis negrįžo į kareivines?.. Tik kurgi dar galėjo pasidėti. Nelauktai atėjo viena mintis, net šiurpas per odą perėjo – apsukau prožektorių į kitą pusę, į lauko pusę, lauko, kuris iš visų pusių skyrė bazę nuo miško. Beveik iškart pamačiau juodą dėmę baltame sniege, apšvietimas tą kontrastą dar labiau išryškino. Tiesiai po bokšteliu sniege žiojėjo kritusio kūno išmušta duobė, o nuo jos iki lėtai judančio silueto sekė pusnyse praskirta linija. Jis šliaužė į mišką.
Šliaužė lėtai it sraigė, bet tuo pačiu ir kaip tikras kareivis – sulenktomis alkūnėmis skynėsi kelią į priekį. Sniego aplink buvo išties daug, o pūga, rodos, tik stiprėjo, vos be įžiūrėjau miško link judantį siluetą. Pūga... Tą akimirką man vos akys neiššoko ant kaktos. Staiga vėl grįžau daugiau kaip pusę metų atgal.

Bazėje buvau atitarnavęs apie tris mėnesius. Pirmą kartą mačiau tokią stiprią pūgą, nors man pasakojo, kad čia jos gana dažnos. Uždariau kareivinių duris ir ruošiausi eiti į sargybos postą, kai mane užkalbino vienas aukštesnio rango karininkas.
- Tu naujokas, - stačiai išrėžė remdamasis į sieną. Nuo jo sklido silpnas alkoholio kvapas. Nespėjau greitai sureaguoti, nes žodžiai iš dalies nuskambėjo kaip klausimas, iš dalies kaip teiginys, be to spėjau užčiuopti ironišką gaidą.
- Aišku, - tęsė staiga surimtėjusiu balsu, - prieik arčiau.
- Klausau.
Apsižvalgęs aplink prabilo:
- Jūs, samdiniai, dirbat dėl pinigų, kad galėtumėt išlaikyt šeimą ar užmokėt prostitutei, chi-chi... Tupit bokšteliuose, vaikštot aplink bazę. Profesionalai, vadinasi, nesirūpina tuo, kuo... savo, vadinasi... nekiša nosies, ten, kur nereikia, - galiausiai išpyškino ir suriko - Kokia bazės taisyklė?
Pasigėrė ir nusprendė patikrinti mane. Pasiunčiau jį mintyse velniop vien už tai, kad jis šitaip drįsta rėžti tiesą į akis. Pinigai už tylėjimą laukė išties dideli.
- Niekas neįeina – niekas neišeina.
- Taigi... o ką darytum, samdiny, jei štai dabar pat susiruoščiau atsirakinti vartus, – jis pakėlė į viršų rankoje laikomą žiedą su raktais, - ir išžygiuoti pro vartus, kur akys veda?
Aš savo ruožtu irgi paėmiau į rankas ant peties kabėjusį šautuvą.
- Pasirūpinčiau, kad dar nepasiekę miško kristumėt žemėn su šautinėmis žaizdomis kakle, krūtinėje ir kojoje.

Reikėjo skubiai vadovautis bazės taisyklėmis. Racija susisiekiau su vadu ir keliais sakiniais nusakiau padėtį. Kitokio atsakymo ir nesitikėjau: „Pažeista bazės taisyklė. Kol ateisiu, problema turi būti išspręsta“. Trakštelėjimas ir šnypštimas reiškė, kad turiu apie penkias minutes iki vadas stovės priešais mane. Padėjau samdinio Nr. 33 šautuvą atgal ir paėmiau į rankas savąjį. Taikinys judėjo lėtai, nebus jokių problemų, matosi aiškiai kaip dieną. Netgi per daug aiškiai... Atitraukiau akį nuo taikiklio; visą lauką buvo apšvietusi negyva balkšva šviesa, panaši į pilnaties, tik dar ryškesnė, dar vaiduokliškesnė. Virš miško bolavo didžiulis mėnulis. Gyvenime nebuvau matęs nieko panašaus, jis atrodė kaip niekada arti. Aiškiai mačiau paviršių, kuris priminė išbalusius marsiečių veidus, ypač dėl kiek suplotos formos, o meteoritų išmuštos įdubos atstojo juodas kaip anglis akis, tuščiu žvilgsniu tyrinėjančias visa, kas žmogiška. Danguje nešvietė nei viena žvaigždė, nejaugi šis mėnulis būtų jas visas susiurbęs į save ir aplinkui palikęs vien tik neperžvelgiamą tuštumą?.. Staiga panorau pažiūrėti iš arčiau. Nors trumpam, kad išsiaiškinčiau, kur slypi jo paslaptis. Tam reikėjo tiek nedaug, tik perlipti pertvarą ir nusileisti minkštoje sniego pusnyje. Ir būsiu laisvas. Raumenys pamažu pradėjo atsipalaiduoti, jaučiausi užhipnotizuotas paslaptingos, mane apsupusios jėgos. Tada kilo kitas, žemiškas ir visiškai priešingas anam pojūtis – šaltos geležies, kurią vis dar laikiau savo rankose, „viską, kas mano, nešuosi su savimi“. Suspaudžiau šautuvo rankeną, užduotis turi būti įvykdyta. Rodos, šio mėnulio link ir šliaužė mano taikinys. Vėl nusitaikiau, tačiau dar kartelį mano dėmesį patraukė kai kas neįprasta. Vėjas apsilpo, audra nebebuvo tokia chaotiška, o sniegas ramiai sau krito... aukštyn! Taip, būtent taip ir buvo, aš žiūrėjau įtempęs akis – snaigės ne leidosi, bet kilo. Pasijutau apsuptas svetimos ir protu nesuvokiamos jėgos. Vėjui nutilus stojo įtempta tyla, net ausyse pradėjo spengti. Snaigės – mažučiukai taškiukai ore lėtai judėjo į viršų. Vaizdas priminė makabriško spektaklio sceną, o ne nuobodų rutiniško darbo vaizdelį. Snaigės – mažosios pasakų šokėjos, kvietė mane prisijungti prie jų, įsilieti į šį magišką spektaklį. Dairiausi visur aplink ir mačiau tą patį, nejaugi man vaidenasi?..
Tuomet pastebėjau vadą, kuris jau beveik pasiekė bokštelį. Tai ir vėl nuleido ant žemės. „Aš samdinys“ – tariau sau mintyse ir dar kartelį nukreipiau vamzdį į taikinį. Trys gaiduko spustelėjimai: kaklas, krūtinė, koja. Vienas, du, trys. Jis apsisuko ir pažvelgė į mane. Tai mano taikinys?.. Juk aš pažinojau šį veidą.

- ... bet draugai mane vadina Maksu, - šyptelėjo vaikinas ir paspaudėme vienas kitam ranką. Tai pirma diena bazėje. Stovime ir laukiame eilėje, kol atidarys vartus. Niekada nebuvau itin draugiškas, ypač profesinėje srityje, bet Maksas kalbėjo nuoširdžiai. Pamaniau, kodėl gi ne, gali tekt prastovėti čia dar kelias valandas, kol viskas bus paruošta. Vėliau bendrauti neteko, tik keletą kartų iš toli mačiau jo veidą. Tas pats veidas. Ech, kodėl tu?.. Tau juk neskirta sudžiūvusi samdinio duona... O aš privalau vykdyti įsakymą. Tačiau savo delne nebe užčiuopiau šautuvo rankenos, smilius nebejautė gaiduko, rodos, vis dar spaudžiau mielo vyruko Makso ranką. Štai, jau atsidaro vartai, o ten mūsų link artėja trys vyrai. Vidurinysis greičiausiai vadas – eina šiek tiek pirmiau už kitus, labai aukštas ir raumeningas, reta tokių milžinų. Džiaugiuosi, kad tarnausiu pas jį.

- Šauk!
Iššoviau – ausyse nuskambėjo trys šūviai. Nei vieno nepataikiau, nes taikinys jau buvo nušliaužęs visai netoli miško, vos keli metrai belikę iki pirmojo medžio. Jaučiausi truputį apsvaigęs, net nepastebėjau, kada vadas atsirado bokštelyje. Pažvelgęs į jo veidą nustėrau – akys buvo raudonos it įsiutusio buliaus. Tačiau per keletą sekundžių kažkaip pastebimai nusiramino. Jis nukreipė žvilgsnį į mėnulį, lyg staiga būtų visai pamiršęs pabėgusį samdinį.
- Kiek valandų? – paklausė vadas.
Buvo penkios minutės po antros.
Vadas prunkštelėjo ir galutinai suglumino mane, negalėjau suvokti, kas vyksta. Tuomet vėl pakėlė galvą ir nužvelgė tuščiu žvilgsniu mėnulį. Mačiau kaip jis tramdo savyje isterišką juoko priepuolį – įsitempęs kaip styga, tik karts nuo karto per tą stygą nuo pilvo ligi Adomo obuolio nusirisdavo traukulių banga. Galiausiai jis įstengė nusiraminti, nors vis dar stovėjo nejudėdamas ir smarkiai įsitempęs. Ta proga ir aš nusivaliau šaltą prakaitą nuo kaktos.
- Kiek dabar valandų? – paklausė ir aš dar kartą buvau šokiruotas jo balso, kuris šįkart nuskambėjo tyliai ir silpnai it kokio vaiko. Žmonių prigimtis, pamaniau, net ir milžino širdyje gali gyventi mažas berniukas. Tuomet pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė lygiai antrą valandą nakties. Negalėjau patikėti... Keletą kartų stuktelėjau per stiklą sulenktu pirštu, bet tai nieko nepakeitė – fosforinė sekundžių rodyklė išties sukosi atgal.
Tolimesni žodžiai nukrito lyg iš dangaus, net pašokau – taip buvau pakerėtas laikrodžio.
- Patekėjo sniego mėnuo.
Balsas ir vėl persimainė į rimtą ir grėsmingą, kokiu prieš artėjančią kovą duodami paskutiniai įsakymai. Tačiau prieš ką kovosime?.. Kokia tai jėga? Šią mintį žaibo greitumu nutraukė staigus vado kumščio smūgis į signalizacijos mygtuką. Jis net negaišo laiko atidaryti apsauginį skydelį – tiesiog sutraiškė. Bazėje suskambo sirenos.

Vėl grįžau į praeitį, tik šįkart kur kas tolimesnę. Šaižiai skambėjo žadintuvas. Ieškodamas jo ant stalelio netyčia užkabinau ir šis nukrito ant žemės. Laimei, nutilo. Kokia šiandien diena?.. Protas dirbo labai lėtai, pirma pajutau, kad turiu kažkur išvykti, kažkur svarbiu reikalu. Na gal ir ne tokiu jau svarbiu, pamaniau, jei neprisimenu... Velnias, juk šiandien išskrendu į naująją bazę! Šokau iš lovos ir puoliau prie spintos ieškotis drabužių. Tačiau pravėręs dureles viduje išvydau vien tik tamsą. Atšokau atgal, greičiausiai vis dar sapnuoju. Nesugebėjau nieko įžiūrėti, nors jutau, kad ten ne šiaip juoda siena ar kažkas panašaus, ta tamsa turėjo gylį, joje slypėjo neperžvelgiama erdvė. Maža to, visas kambarys pradėjo temti, lyg juoduliai iš mano spintos sklistų lauk, o kartu su jais vėjo gūsių nešamas ledinis šaltis. Apsidairiau aplink – jie supo mane iš visų pusių. Kambarys tirpo tiesiog akyse. Tuomet kažkokia keista žvaigždė virš manęs pradėjo skleisti silpną šviesą. Tartum stovėčiau kapinėse švytint pilnačiai. Tačiau pirmas dalykas, kurį įžiūrėjau buvo ne antkapiai, o žmogaus siluetas. Viena didžiulė ranka pakelta ir regis kažką laikė, siūlė man. Tai kažkokia virvė. Kilpa! Drebančiom kojom pamažu traukiausi atgal, kuo toliau nuo šio vaizdinio, bet parkritau. Krintant pamečiau iš rankų šautuvą, kuris užgavo kojas – jos buvo suveržtos kilpoje, mane jau pagavo! (Iš kur atsirado šautuvas?!) Griebiau jį ir jau taikiausi į žmogystą, bet ši buvo greitesnė, išmušė jį man iš rankų. Netekau žado, nesugebėjau nei rėkti nei bėgti. Ir galiausiai - smūgis į veidą.

Priešais stovėjo vadas, nors sunkiai jį įžiūrėjau, labai perštėjo akis.
- Nėra laiko visko aiškinti! Jau užmoviau kilpą ant kojų! - įdavė man į rankas kitą virvės galą. Ji buvo permesta per bokštelio lubose esantį strypą, - kai pasiruošiu ir aš, abu pakelsim save aukštyn kojomis!
Paskubomis kišdamas savo kojas į kilpą, permestą per tą patį strypą toliau kalbėjo galingu balsu, stengėsi perrėkti sirenas:
- ... pabudai iš savo praeities! Bandei kada LSD? Kažkas panašaus į šitokius „tripus“! Tuoj iškeliausim ilgam laikui! Sniego mėnuo sumaišo erdvę su laiku velniop! Akis skauda, nes kraujas sutekėjo į galvą!
Galiausiai atsisėdo šalia ir žvilgtelėjęs į mane krauju pasruvusiomis akimis sušuko – „Aukštyn! “
Jau apsivertęs žemyn galva pririšau virvės galą ant vienos iš grindinyje esančių metalinių kilpelių. Laukiau.