Už. Tai. Kad. Esam.

Tik nepyk.
tarp pirmadienio ryto
sustoja laivai.
aš norėjau...
žinai?
dulkės nuguls
ant sulaužytų
takų.
Tik nepyk.
Aš mylėt negaliu -
niekada nemylėjau.
Jau bijai?
niekada nebijok vienišųjų.
jie -
kaip šunys.
Jie laukia,
lekuoja,
tarnauja.
Numesi jiems kaulą.
Ir jie greitai prijuks.
Jie bus kaip vergai -
jie tave išklausys.
išklausys ir sugers
visą tavo pagiežą.
Gal išmoks ja gyventi,
kvėpuoti, tikėti.
Tiesiog jie norės
patikėti tavim.
ar žinai?
ar žinai,
kad negalim laikyti vergų?
na, tada
jei manys esą tavo draugai...
dulkės nugula.
Plaukia laivai.
nebijok!
paklausyk.
Nebijai?
vienišųjų sulūžę keliai
bet jie renkasi tavąjį kelią.
ir užmušt juos gali.
Paprastai ir galantiškai.
Dailiai!
kaip, kad jaunos koketės
užplakdavo juodą meilužę.
Kaip, kad vaikas nužudo tėvus.
Kaip, kad vėjas nusineša viltį.
Nebijok.
Ar žinai?
ar žinai,
kad laivai prigrūsti vienišųjų?
tu ateisi,
nupūsi dulkes akių.
O jie žiūrės,
žiūrės kaip vargo šunes...
bet tau tikrai nereikia vienišų.
Tu juos sudegink -
ir tai gal bus auka!
sakykime, už greitą, saldžią laimę,
už meilę.
Taip, už meilę!
juk tu žinai,
kad galima mylėti.
tada ir jie mylės -
ugnim...
vienintelį ir tikrą kartą.
Ir jie bus svarbūs!
na, nekils karai,
ir niekas nepakis.
Bet...
JIE BUS SVARBŪS!
ar mirtis - svarbi?
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Tu nepyk. 
Nebijok.
Ar žinai?
ar žinai, ką reiškia laukimas?
kai tu dulke tampi,
tavim tampa dulkės.
Ir tik akys,
kurias paskandinti gali.
Na, nepyk...
nebijok.
Tai ne tau.
Ir tik kartais,
kai būsi savim,
pamatysi
pirmadienio rytą.
Gula dulkės -
laivai vieniši.
Ar žinai?
kad dar galima mirti...

(tu nebijok!)