Sielos renesansas

(Epilogas)
Trink viską lauk, valykis, atsikratyk nereikalingo šlamšto, atgimk! Juk tiek daug laukia. Esi toks nuostabus žmogus, toks „užplanuotas“ sėkmei. Tiek žvaigždžių susidėliojo virš galvos Tau gimus ne šiaip sau. Esi paženklintas sėkme. Tau suplanuota daug gerų dalykų, šiltu pyragu kvepia Tavo ateitis, o laukiantys jausmai ir patirtys tokie spalvingi, kad net Da Vinčio paletė prieš jas atrodo kaip pilka, išblukus pliurzė. Ženk pirmyn. Pasiseks. Esi laimės kūdikis.

Dar tiki tuo?

Kelias, kuriuo eina žmogus, matyt yra nulemtas iš anksto. Kažkas iš viršaus žiūri ir juokiasi, kai bandome išrasti šį tą nauja, apeiti nesėkmių ruožą, išgrįsti naują magistralę, kuria, neva, mums eiti būtų mieliau. Stengiamės (arba nesistengiam), bet atsitinka, kad nepasiseka. Nesėkmė yra gera pamoka – stiprų užgrūdina, silpną palaužia. Normalu – atrankos dėsniai. Iriamės tolyn. Antra nesėkmė. Nieko, antras išbandymas (kad ir sunkiau ištveriamas), bet išgyvenamas. Viskas gerai. Esi ne vienas. Tave palaiko. Puiku. Sukaupk jėgas ir irkis dvigubu pajėgumu. Gyvename sau toliau. Bet būna ir toks scenarijus, kad vieną nesėkmę palydi antra, trečia, ketvirta, trisdešimt šešta. Kas nutinka?

Dažniausiai sprendimai ir elgesio modeliai būna trys:

1. Taurė cianidu pagardinto vyno (arba kaip kam priimtina). 2. Depresija ir amžinas murkdymasis tam pačiam purve, neišbrendant iš jo (nes: nesugebama, tingima, nematoma prasmės, netikima, kad gali būti geriau). 3. Ieškoma priežasčių ir bandoma kažką keisti arba pradėti iš naujo (jei dar ne per vėlu)

Apžvelkime trečiąjį būdą, kuris dar teikia promilę optimizmo. Pirmas klausimas: kodėl? Na, kodėl nesiseka. Antras, kodėl man? Kodėl ne kitam? Kol šie žemiški ir primityvūs jausmai nėra išgyvenami, neleidžiama pereiti į aukštesnį lygmenį, kada jau leista suprasti, jog nesėkmė nebus nesėkmė, jei ją vertinsi kitaip. Ne kaip nesėkmę, o kaip eilinį nutikimą. Na, nepasisekė. O gal čia toks pat įvykis kaip, tarkim, pasisekimas. Pavyzdžiui, atleidimą iš darbo priimkime taip pat, kaip naujo darbo radybas. Pavyktų? Ne? Vadinasi, į aukštesnį lygmenį dar anksti. Juk, kaip dabar madinga sakyti atleidžiant iš darbo: „Vienos durys užsidarė. Tačiau atsiveria langas“. Taip, esi gailestingas, aukščiausiasis. Taip trūksta oro, taip norisi įkvėpti gryno oro! Bet šią akimirką nematau nei atvirų durų, nei lango. Anei žaliuzės pravertos. Aklina tamsa, kuri skatina ne optimizmą, bet geriausiu atveju klaustrofobiją. Kaip siela, paklydusi tarp šio ir anapusinio pasaulio, blaškosi dvasia. Nereikia pagalbos, aš laiminga, apsimesti juk lengva.

Meldžiu kas naktį ženklų, bet jų nepastebiu, nes akys per siauros, protas per daug ribotas. Juslės valdo kūną ir mintis. Ir vis meldžiu tų ženklų nesidairydama aplink.

Pagaliau, vieną kartą, vieną vienintelį kartą, ar galima būtų suprasti, kas yra TEISINGA? Kas malonu ir džiugina pirminius instinktus, ir taip lengva suprasti, bet ar galima būtų paklausti, kaip nors vieną kartą suprasti, kas būtų teisingiausia žmogišku požiūriu? Kas padėtų pamatinę plytą tikrai laimei?

Nuojauta. Intuicija. Burtai. Spėlionės. Būdas rasti atsakymą. Kartais tai labai padeda, ypač neramioms, patiklioms sieloms. Bet ar tai yra jau tas taip trokštamas patvirtinimas, kad vienas ar kitas poelgis yra teisingas? Greičiausiai vėl, priklauso nuo žmogaus. Jei tikėsime, ką mums sako kortos, taip ir bus. Taip užprogramuosime savo ateitį, kad jai nieko kita nebeliks, tik dėlioti figūrėles pagal nustatytą grafiką. Tad argi nebūtų geriau, jei tas scenarijus būtų paremtas svajonėmis, gerais darbais, energija, altruizmu ir nesavanaudišku džiaugsmu? Draugyste, meile ir nuoširdumu. Jei užuot ieškoję tų atsakymų, kas gerai, o kas blogai, leistume sau įsiklausyti į širdies balsą. Vienų jis aidi garsiai, kitų gal užslopintas melo ir saviapgaulės, tačiau likus tik su savimi, tikiu, pavyks išgirst net tyliausią širdies šnabždesį: „nedaryk to... “ arba priešingai „drąsiai ženk pirmyn“. Tai būtų toks žavingas sielos renesansas, po viso viduramžiško tamsos periodo: pykčio, nepasitenkinimo, pavydo, baimės, nerimo ir amžino lėkimo į niekur.