Dykumų mergaitė

Ėjo per dykumą mergaitė, kuri buvo pasiklydus šiam pasauly. Kažką dainavo, bet be žodžių, tik širdies kalbą ji mokėjo... Nerado Žemėj ji namų, ją priglaudė tik dykuma bekraštė, karštoji saulė, kaktusai, gyvatės ją daug geriau už žmones suprato... Dainavo ta mergaitė keistas dainas, tik jai vienai suprantamas, savas, o paukščiai klausė, dainavo kartu su ja. Dykumų mergaitė stebuklinga, nakties vėjas jos nesušaldo, dienos kaitrioji saulė jos nenualina, ji šoka ir dainuoja viską užmiršus. Tai jos ginklas prieš visas gamtos stichijas ir blogybes, kurių ji niekad negalėjo suprasti, todėl ir blaškėsi po pasaulį ieškodama gėrio.