Šeip sau...

Svetimo skausmo nebūna, tai lai viskas sau ir griūna,
Sudeginsim jausmus, uždarysim visus į tai vedančius kelius,
Ir nesvarbu, kas toliau bus, as jau pavargau, bet dar neišėjau.
Na tai tik laiko klausimas, kokia kaukę šiandien mausimės?
Aš teatro nekenčiu, bet kiekvieną dieną laimingos herojės rolę vaidinu.
Ir kam man ta banalybė? Juk kaip ir visi, stengiuos būt netuščia asmenybė.
Bet kuo toliau, tuo sunkiau...
Norus ir svajones išvaikiau, i veidrodį pažvelgus - savęs neatpažinau,
Ir vis galvojau, gal kažko nesupratau?
Tiesą pasakius aš tenoriu išeiti,
Viską čia palikti ir galiausiai namo pareiti, bet tu to nesupranti...
Nesakyk man, kad esu nuostabi, juk melo tu nekenti,
Tai kaip į akis man meluoti gali?
Iš tiesų tai mano teorija paprasta, - aš ir tik aš dėl visko kalta...
Dar nesakau, kad tai pabaiga, galbūt aš sugryšiu su didesne gyvenimuj aistra.
Galbūt... Kažkada...
Tačiau kelių atgal juk nėra...