tik ji viena

Ir vėl juodi lyg kraujo krešuliai
sutemusios nakties debesys
susitvenkė man virš galvos,
kad pašaukčiau ją,
ir kad ji man kalbėtų
balsu, kuris lyg kraujo juodi garai,
lyg įkaitintas lig raudonumo
sielvarto ir baimės žarsteklis.

Žarsto žarsto
Ir vėl kažkas žarsto
Galvoje
Kapų smėlį,

nes nuo jos nepaspruksi,
nes net ir MIRTIS
negali nuo jos atskirti,
ir todėl pasinersiu į TAMSĄ,
į sielvarto juodą bedugnę,
kur po pragaro voratinklių baldakimais
vėl apkabinsiu ją

Be dugno be dugno
Ir vėl kažkas be dugno
Galvoje
Tik smėlis

tik ji viena
ŠIZOFRENIJA