(Ne) žmogiškumas. Gyvenimo voratinklis.

Kas yra žmogiškumas? – klausiau savęs sena, kriauklėje kokį milijoną kartų skalauta kempine bandydama nugremžti dirbtinio sniego likučius nuo tokio paties seno, apsilupusio, apklijuoto storu laikraščių ir plačios, laidotuviškai pilkos juostos gabalu.

Pati sunkiai suvokiu, kodėl pradėjau gvildenti šį filosofinį klausimą. Matyt, todėl, kad mano širdis suvarpyta mažų, atrodytų nepavojingų kulkų. Kodėl nepavojingų? Apie pavojų susimąsčiau tik tada, kai ilgai ieškotas bendrakeleivis į mane paleido „neskausmingų“ kulkų virtinę: pagiežą, išdavystę, pyktį... Atrodo, viena ar kita kulka taip ir liko įstrigusi paširdžiuose, vis dar pakankamai giliai nesikapsčiau savo mintyse, netgi sapnuose to vengiu, nors, matyt, ateis laikas ištarti: „o ką gi aš padariau ne taip? “. Žinoma, šis klausimas panašus į baltos vėliavos iškėlimą savo pačios galvoje, tačiau tos vėliavos turbūt nėra, nes žmogiškumo, kaip suprantu, dabar ir su žiburiu nerasi. Tai kam tada ta vėliava. Gyveni sau atidėliodamas laiką, kai privalėsi savęs paklausti: „o ką gi, po velnių, aš padariau ne taip? “ Žinote, atsakymo turbūt nebus.. Ir nepadės čia pasakose ir dainose ošiantis vėjas, suokiančios lakštingalos ar šlamantys medžiai. Nepadės ir ištikimas karžygys. Šiuo atveju mano kovoje su vėjo malūnais niekas padėti turbūt nesiryžtų. Juk žmogiškumas neapibrėžiama sąvoka. Vienam žmogiška atrodo nutraukti besikankinančio, vėžiu sergančio žmogaus kančias, kitam – pasmerkti šizofrenijos kamuojamą ligonį, nes šis negali prilygti gerbiamo piliečio, pasidabinusio juodu kostiumu ir važinėjančiu prabangiu limuzinu tamsintais langais stereotipui. Dar kažkam žmogiška atrodo globoti beširdės „motinos“ pamestą vaiką. Bet kas iš tiesų tas žmogiškumas, sunkiai atsakytum netgi išgėręs butelį degtinės, kuri daugelį priverčia išdėstyti opiausius dvasioje slypėjusius klausimus.

Bandau pasiekti kampe įsikūrusią vorų šeimyną. Matyt, jau kokias penkias priverčiau migruoti. Ar tai žmogiška? Juk ir mane privertė taip pat bėgti nuo savęs, savo iliuzijų, svajonių, bėgti ir neatsisukti. Tik žodžiai daug skaudesni nei sena kempinė, kurios viena daug kartų reklamuota puikiai valanti pusė seniai nebevalo. Leidžiu tiems vorams ramiai persikraustyti. Juk jie nekalti, kad mano sieloje ir mintyse dvasinė bedugnė, turbūt tiksliau būtų sakyti – praraja. O jos pabaigos nė nematyti. Aš dabar stoviu ant bedugnės krašto ir mąstau – bėgti ar sustoti. Kaip ir tie vorai, klusniai lipantys siena, nes ant lango vis dar bąla dirbtinio sniego likučiai...