Parduodu ilgesį

Gatvės vidury stovėjo mergina, vardu Inga. Labai graži ir simpatiška. Visi sakydavo, kad atrodė  lyg 20-ies, tačiau jai buvo tik ką suėję 18. Ilgi banguoti rudi plaukai,  žalios akys. Ir apsirengus gražiai, tvarkingai.
Aplink šurmulys. Vyko mugė berods. Žmonės rėkavo, „Parduodu tą, parduodu aną! Pirkit! “. Bet koks Ingai skirtumas, velniop tą mugę. Kažkoks žmogus jos paklausė, kiek valandų, tačiau ji neatsakė. Ji galvojo tik apie tai, kas buvo anądien, apie Lauryną, savaime suprantama. Kur dabar jis? Jis tik pasakė pabėgsiąs iš namų, nelabai leidosi į kalbas, gal ir nenuvažiavo pas močiutę, kaip sakė darysiąs. Ir ilgam pabėgo, ne taip kaip praėjusį sykį, kai dėdė jį surado... Šįkart Lauryno neiškos, dėdė išvykęs, juk tėvai linkę, taip sakant „švęsti“. Inga jau buvo pas juos, šįryt, tie net nepastebėjo, kad vyriausio sūnaus savaitę nebūta...
Bent dar vieną naktį Inga praleido kartu su Laurynu, visą naktį sėdėjo apsikabinę senajam bokšte. Velniai rautų, kaip Inga pyko ant pasaulio, ant Lauryno šeimos, visgi taip reikia vadinti tuos žmones. Lauryno tėvas vakar vos jųdviejų neužmušė, kai įkaušęs su trenksmais įbildėjo į Lauryno kambarį... Paskui prisidėjo ir motina.
  - Ką padarei mano sūnui, bjauri mergiščia, kad jį apsėdusios mintys tik apie tave, neina net duonos tokiai didelei šeimai uždirbti, - trenkusi kumščiu i sieną subaubė ji.
    - Kodėl visada kaltinate mane? - su ašarom akyse išlemeno Inga. - Laurynas dar net nebaigė mokyklos, o jau genate dirbti.
    O sakydama „duonos uždirbti“ motina aiškiai turėjo galvoje taurelę, nors turėjo dar tris nepilnamečius vaikus. Po to sekė Lauryno riksmai, trankomos durys, tada trumpa tyla, mat vaikinas kaip mat susikrovė kažkokia mantą, liepęs Ingai daugiau nebesikišti. Paėmęs ją už rankos išėjo iš namų ir vedėsi merginą ilgai ilgai, toli, ten, kur niekas negalės jiems trukdyti. Jieks reikėjo pabūti vieniems ir pasikalbėt.
  - Inga, atsiprašau... aš..
  - Dėl nieko nereikia atsiprašinėti, aš pukiai suprantu, tikrai.
  - Nežinau ką ir bepasakyti, - sutriko Laurynas.
  - Ką čia sakyti, čia tik aš noriu pridurti, kad visada būsiu šalia. Ir dabar nesuprantu, kodėl neleidi važiuoti su tavimi. Manau, kad myliu tave...
  - Inga, aš...
  Tyla.
  Inga pakėlė paraudusias akis.
  - Niekis, aš suprantu... Tau dabar sunku, daug sunkiau nei man. Jausmai, manau, sumišę...
  - Ne, tu nesupranti, nežinau, ką jaučiu. Iš dalies todėl ir pabėgau, man reikia atsipūsti nuo rūpesčių ir to gyvenimo, kurį iki šiol gyvenau. Žinau, kad tu man labai reikalinga. O šiąnakt dar pabūkim drauge, ar gerai?
  Ji linktelėjo. Suprato, nors ir buvo sunku.
  Jie kalbėjosi visą likusią naktį savo slėptuvėje, taip keistai filosofavo apie gyvenimą, neteisybę ir visa kita. Iš tiesų abiems buvo gera. Buvo gera žinoti, kad tuėjo po artimą žmogų, kalbėtis su juo apie viską arba apie nieką. Rytą buvo metas atsisveikinti, Laurynui reikėjo  spėti į stotį. Sakė važiuosiąs į kaimą, pas močiutę, gaila, kad Ingos negali pasiimti. Stotyje sustojo atsisveikinti, neaišku kuriam laikui.
  - Inga, tik niekur nedink, a?
  - Tai tu niekur nedink, - šyptelėjo, - pasiilgsiu tavęs. Kada grįši?
  - Nežinau... Juk žinai, su kuo gyvenu, visai nesinori ten grįžti. Manau susirasiu, kur galėčiau gyventi vienas. Tada galbūt gyventume kartu...
  Inga nudelbė akis.
  - Tik neverk, grįšiu, suprask, nenoriu tavęs palikt, bet negaliu kitaip.
  - Tik prižadėk, kad nepražūsi ir kad kai grįši, susirasi mane.
  - Prižadu. – Žvilgtelėjo į laikrodį. - Atleisk, turiu eiti.
  Apkabino, pabučiavo.
  Ir tolo Ingos akyse.


  Visai kaip tas žmogus, kuris klausė kiek valandų. Atsitokėjusi dar ilgai žiūrėjo į tą  vietą, kur jis dingo minioje  ir tyliai sušnibždėjo:
  - Koks skirtumas, kiek. Aš tik parduodu ilgesį, pirkit!