“Ką pasirinkai – tą turi”…

“Ką pasirinkai – tą turi”, lyg varpo dūžiais, perveriančiais krūtinę skausmu, skambėjo žodžiai, kuriuos sau kartodavau, kart kartėlėmis net kaldavau į galvą, kai bijojau suklupti. “Suklupti” ne ant kelių einant gatve.  Kelių išsitepimas, naujų kelnių suplėšimas, man nesvarbu, nors ir visiškas sunaikinimas, kuris galėtų varvėti, ne, geriau bėgti, tekėti kraujų susigeriant į medžiagą, ir asfalto plyteles, susimaišiusį purvą, smėlį mano žaizdoje... ne, tai būtų dar nieko, per paprasta būtų tokia uždotis: atsistoti, apsivalyti ir nueiti. Žaidas galima išvalyti, nuplauti lyg vaiko ašara skaidriu, šaltu vandeniu ir jos užgis. ”Suklupti” bijojau gyvenime.
Tuos lemtus, o gal kaip tik nelemtus žodžius, net nebežianu kokie jie man patapo, padiktavo vienas žmogus ir ko gero peršokus pati per save privalau pasakyti: “Taip jis teisus”. Ech kaip vis gi sunku nemalonią tiesą pripažinti. Tai va, tie žodžiai, tas nelemtas trumpas iš pirmo žvilgsnio paprastas sakinėlis patapo man, lyg dievobaimingui malda, kas kartą, kai pasimesdavau, apimdavo geliantis išgastis ir žemė po kojomis atrodydavo ne tokia stabili, arba tiesiog mano kūnas vertikalia poza stovėti ant žemės nebesugebėdavo, ir lyg žemės trauka mano išgyvenimai, mintys traukdavo mane žemyn, kartais net žemiau žemės. Kai apimdavo toks jausmų kratinys, lyg lauknešėlis, atsiųstas giminaičių iš svetur, su daug sudedamųjų dalių, kurias lyg per klaidą ir vaikišką, nepakeliamą smalsumą įsileidau į savo gyvenimo namus, kartodavau savo “maldelę”.
Kas iš tikro baisiausia ir menkiausia, kad visą laiką suprasdavau, kad pati galiu ją nutraukti, ir pakeisti savo pasaulio, savo gyvenimo, savo žemės sukimasi sau reikiama kryptimi, bet... silpnumas? Nežinomybė? Baimė rizikai? Gal...
Galiausiai ji taip įsišaknijo, įaugo įleido savo storas, it ąžuolo šaknis į mano pasąmonę, regis net ėmė auginti iš mano silpnumo, baimių šakų vainiką, o iš nusivylimų manųjų be jokio gailesčio ėmė krauti skaistaus raudonio žiedus...
Susiimk! Nepasiduok! Lyg išlindus iš savo kailio, kiauto, pati iš savęs, sau aiškindavau, diktuodavau, kartais atrodo, kad net iš nevylties skausmo perkreipta klouno šypsena, kuri būdavo ir yra tokia plati, kad suplėšydavo iš pastangų įtikinti,  lūpų kampučius, meiliai prašydavau... kad tik pasiekti savo tikslo, kuris buvo taip toli, taip toli, juk jį buvo galima prilyginti neatrastam dar vienam žemės kampeliui ar dar neįvardintai vabalų rūšiai.
O ne! Ir vėl! Mano pastangos bergzdžios nuėjo veltui, nes jau girdžiu lyg atitikmenį laiko tiksėjimui, gaudžiant lyg varpą: “Ką pasirinkai – tą turi”…