Laiškas amžinai nepamirštamai (papildytas ir pataisytas)

Labas, nepamirštamoji,
Vakar suėjo devyniolika metų nuo mūsų pirmojo susitikimo. Turėjau Tau parašyti, kad niekada nepamirštum į kraują įaugusios pirmosios meilės.
Kur sutikau Tave pirmą kartą? Berods prie vienišo medžio augusio mūsų mieste prie vienintelės didelės parduotuvės. Tu buvai su drauge, Jūs kalbėjotės, ir net užmetusi žvilgsnį į mane Tu neketinai pernelyg manimi susidomėti. Nors tai nebuvo atsitiktinis susitikimas. Mes taip tarėmės su Tavimi. Aš jau žinojau kaip Tu atrodai, o Tu – ne. Tas trumputis susitikimas man suteikė tiek daug vilčių, tikėjimo meile ir išsipildančių svajonių pojūtį. Tas susitikimas tetruko minutę. Ir to pakako abiems. Supratau, kad po valandos skambinsiu Tau, klausysiuosi Tavo balso ir būsiu laimingas.
Ta meilė suliepsnojo manyje. Aš taip troškau turėti mergaitę ir štai Tu esi! Taip tyrai mylėjau Tave. Ir  prasidėjo vasara, ir gera buvo lankyti Tave. Mes sėdėdavome Tavo kambarėlyje, klausydavome muzokos, čiauškėjome apie save ir pasaulį. Buvo gera.
Ir kartą aš išdrysau Tave apsikabinti. Tu neatstūmei manęs, o aš kaitau nuo įsibedusių Tavo krūtų. Džiaugiausi, kad Tu nesupratai kokios dar nepatirtų kūniškų malonumų bangos užliejo mane. Mane gasdino Tavo artumas. Buvau tik nekaltas berniukas, dar nežinantis ką suaugę vyrai veikia su moterimis. Tai buvo paslaptis, bet krūtys veikė! Jos svaigino taip, kad žiūrėdamas Tau į veidą išdrysau atsargiau prisiliesti lūpomis Tavąsias. Tu nepabėgai, Tu atsakei ir aš pirmąkart paskendau glamonių rūke. Tuo metu aš buvau Tavo ūgio ir bučiuodamas negalėjau suteikti tokio galiūniško glėbio į kokį moterys mėgsta pakliūti. Mes buvome beveik vaikai. Penkiolika metų ir tyra širdis, daug svajonių ir mažai potyrių. Tai kryžkelė, kai gali eiti šviesos keliu arba pasirinkti pragarą. Glamonės tęsėsi, įsimaišė pasivaikščiojimai miško takeliais, bučiniai medžių šešėliuose. Kažkas artėjo. Net abu nesuvokėme kas. Mūsų pokalbiai virtę šnabždesiais liudijo mus įsimylėjus, mes vis labiau egzistavome vienas kitam, o nesunaikintas tyrumas davė tiek daug malonumo kiekvienu priešingo kūno prisilietimu. Taip bijojau Tave sutepti. Ir nežinia kaip pirmą kartą išdrįsau pirštų galais perbraukti iki tol tik apsikabinimų metu jaustas Tavo krūtis. Dar kartą. Ranka nukaito, o Tu švelniai ją sudraudei. Bijojau net pajudėti – ar tik nepadariau ko baisau, ar nesugrius dabar mano meilės kupinas pasaulis?! Mes toliau keliavome takeliu susikibę rankomis, o Tu šypsojaisi žiūrėdama į mane. Supratau, kad nepyksti. Dar neprarastas tyrumas spinduliavo begalinį mūsų atlaidumą ir pagarbą vienas kitam. Mes nebuvome susipykę. Išsiskirdavome vėlai, kad kuo anksčiau vė susitiktume. Nepamenu nieko iš tos vasaros, kas nebūtų susiję su Tavimi. Tarytum kitko ir nebuvo. Nežinau kuo gyveno tėvai, ką veikė draugai, viską užtemdė pirmoji meilė.
Tavo kūno vilionės buvo tokios tyros ir vaikiškos, kaip ir mano gebėjimai pasinaudoti jomis. Nekalti paaugliai, nekalta meilė! Kaip aš to ilgiuosi! Ne patyrusių moterų, valdančių savo žavesį, o to nepakartojamo tyrumo. Taip būna tik kartą gyvenime. Vaikystė negrįžta, nekalti santykai irgi. Ir virpu net prisimindamas, kaip Tave bučiavau, kaip pirmąkart sėdėdama prie ežero Tu pasilenkei ir pro marškinėlių iškirptę pamačiau  Tavo baltą krūtį. Niekada Tau neprisipažinau apie tai. Bet tuo pat metu uždėjau ranką Tau ant pilvo ir atsargiai kilau link krūtų. Ir tai buvo pirmas kartas, kai Tu man nedraudei, tik bučiavai mane, o aš negrabiai ieškojau būdo kaip atsegti liemenėlę. Tada sugriebiau  tą į delną telpantį šiltą kauburėlį ir nežinodamas kaip juos džiaugtis tiesiog laikiau jį rankoje, kaip mažą paukštelį – bijojau ir paleisti ir sugniuždyti. Svaiginanti vasara ėjo.
Kai grįžome į Tavo namus Tu įsikniaubei į mane ir pasakei – „pažadėk, kad daugiau taip nedarysi“. Aš pamintijau truputėlį ir pasakiau tikrai teisingus žodžius – „jei viskas baigsis, tada taip, bet jei viskas tęsis, tada bus dar daugiau“
Ir tai buvo tiesa. Tąpat vakar aš jau glamonėjau išrengtas Tavo krūtis, ranka pirmąkart pakliuvo už kelnaičių, o pirštai skverbėsi į nepažintą drėgną, slidų ir šiltą kauburėlį. Tu stovėjai prigludusi, plačiai užmerktomis akimis, apsikabinusi mane, vis giliau alsuodama Aš tryniausi savo švelniu, dar bepūkiu skruostu į tavąjį, viena ranka paniręs į Tavo gelmes, o kita stipriai apsikabinęs Tavo liemenį. Nežinojau šito alsavimo prasmės, bet jaučiau, kad Tau labai gera. Aš šnabždėjau, kad myliu Tave, o Tu tyliai dejavai -  „aš tave irgi“.
Nuostabu, kad ir po tokių glamonių mes nepasidavėme pagundai ir nesugulėme. Tyra meilė tęsėsi. Aš kasvakar niekaip neprisimindavau Tavo veido – jis lyg saulės spindulių nustelbtas, toks nuostabus atrodė. Kasdien veržiausi jį pamatyti ir įsidėmėti. Tu vis dar dievinai mane, o aš tariausi radęs neįkainojamą lobį. Dar nežinojau, kad mergaitės nebūna neįkainojamos.

Dažnai eidavome pasivaikščioti. Tikrai ne dėl pomėgių ar dėl galimybės miško glūdumoje pasiglamonėti. Lyg ir nebuvo ko daugiau stvertis, o ir vienam kito užteko. Pokalbiai užimdavo begalę laiko, o kita tiek atimdavo muzikos klausymas. Kartą nuėjome į kiną, nežinau, ką Tu ten matei, o aš tik baimingai stebėjau du patinus, ryjančius Tave akimis. Tada supratau, kad Tu nepaprastai graži. Per graži? Tokios moterys tampa trofėjais, jos reikalingos sėkmingiems. O Tu žinai, kas buvau aš. Niekas. Moksleivis kaip Tu.
Vasara perkopė į antrą pusę, mes vis dažniau išdrįsdavome susitikę glamonėtis gulėdami, galiausiai Tu priėmei mane į savo guolį. Bet tyrumas nebuvo pažeistas. Tu užrakindavai kambario duris, ir išslydusi iš naktinio chalato apsikabindavai mane. Būdavai beveik nuoga, tik mergiškos kelnaitės neleido atskleisti visos paslapties. Turėjau geriausią laiką glamonėti Tave, apžiūrinėti ir stebėtis. Niekada nebuvau matęs nuogos mergaitės! Tavo grožis mane valdė nuo pat pirmos akimirkos, ir per tai tikriausiai turėjau prarasti Tave. Nors kasdien man leisdavai vis daugiau, bet ilgai neatsidavei. Ir gerai. Nes tas pirmas kartas nebuvo labai vykęs. Tu susigėdai savo nuogumo, nuleidusi akis dengei rankomis plaukuotą tarpkojį. Aš taip pat skubėdamas rengiausi, nes irgi jutau didžiulę gėdą. Tai išgelbėjo mus abu – tikriausiai abu supratome esą per jauni ir nepatyrę. Tuoj po visko sėdėjai nekalbėdama man ant kelių, nedrįsai pažiūrėti į akis. Aš ir nesistengiau. Klausiausi Tavo širdies plakimo. Vėliau gyvenime tokios nekaltai malonios gėdos patirti neteko.
Prasidėjo mokslo metai. Tu lankei kitą mokyklą, tad pirma dienos pusė abiems buvo kankinantis laukimas. Mokslams tai net padėjo, nors ir taip buvome vieni geriausiųjų, bet meilė versdavo viską atlikti geriau, kad tik antroji pusė jaustų ne su prastesniu susidėjusi. O po pamokų Tu laukdavai manes. Rugsėjį pravaikščiojome susikibę, ir jau daugeliui nebuvo paslaptis, o ir mes neslėpėme kokia aistra alsavo mūsų gyvenimai. Jau nebijojome viešai bučiuotis išsiskirdami. Ir lovoje nebesigėdijome vienas kito, tik troškome susijungti po keletą kartų iki vėliausią naktį, dažnai net paryčiai išleisdavai mane namo.
Tada atsirado pirmasis pavydas. Aš išvažiavau rudens atostogų aplankyti senelių, o grįžęs radau Tave apsiašarojusią. Susigalvojai, kad Tave palikau, kad susiradau kitą. Net nepamenu ką kalbėjau, bet slogutį nuvijau per akimirką. Tu vėl suspindai man ir dėl manes. Aš prisiekiau Tave mylėti amžinai. Ir niekas negalėjo man sutrukdyti. Net Tavo tėvai palankiai žiūrėjo į mūsų meilę.
Mes kartu keliavome į Latviją, lankėme Tavo gimines, senelius. Visur buvome kartu. Ir visur laikėmės tvirtai susikibę už rankų, bučiuodavomės kas žingnį, o traukiniuose dažnai gulėdavai man ant kelių. Aš praauginėjau Tave, o Tu vis labiau gražėjai, apvalėjo Tavo klubai ir krūtys. Labai džiaugeisi, kad jos vienodėjo, nes iki tol viena buvo mažėlesnė. Aš sakiau, kad tai nesvarbu ir Tu man gražiausia, o Tu bijojai, kad dėl tokio nieko Tave paliksiu.
Taip prabėgo žiema, o pavasarį Tu susirgai ir po dienos Tave radau ligoninėje. Operacijai. Apendiksas buvo sėkmingai pašalintas, nors senas gydytojas prieš operaciją Tavęs klausė apie reikalus su berniukais. Sumelavai, kad nesi turėjusi jokių reikalų ir esi nekalta.
Lankiau Tave kasdien, ir ligoninėje, ir po to namuose. Gegužę Tau suėjo šešiolika, gimtadienis buvo paprastas ir kuklus. Nepamenu ar Tau ką dovanojau. Tiesiog mylėjau. Dienos bėgo, o slenkant vasarai mūsų santykiuose kažkas pradėjo lūžti. Kasdieninė rutina, jokių nuotykių, jokių pramogų, štai kas Tave graužė. O ką gali pasiūlyti moksleivis iš neturtingos šeimos? Tu vis labiau stebėjai kaip vyrai seka žvilgsniais Tave, matei, kad užtektų tik pirštu pamoti ir jie bus Tavo. Tai buvo mano nerimo dienos, ir kartą Tu pasakei – „pailk mane, aš turiu kitą“. Buvo baisus smūgis. Tada nesupratau kodėl Tu palieki mane. Žinau, kad nesusivaldžiau, verčiau Tave mane kentėti, ir tokia kvaila situacija tęsėsi iki vėlyvo rudens. Bet pasivaikščiojimų jau nebuvo, tiesiog kartais man pavykdavo Tave nutverti namuose. Tada kankindavau savo buvimu, žodžiais, priverstiniais bučiniais ir dar blogiau. Nenoriu prisiminti. Bet prisimenu. Elgiausi kaip mulkis ir niekšas. Nejutau jokios pagarbos Tavo asmeniui. Skambindavau Tau, bet Tu mesdavai ragelį. Rašiau eilėraščius ir skaitydavau Tau, bet siena tarp mūsų sumažėdavo tik trumpam. Dariausi irzlus ir vis labiau bjaurus. Prisiminiau, kaip prieš metus mane praminei Zirziliu, bet tik dabar tas vardas pradėjo tikti mano subjurusiam būdui. Tuomet pradėjau suprasti, kad mergaitės nebūna neįkainojamos. Neįkainojami tik beverčiai dalykai. Tu buvai verta viso pasaulio.
Taigi prabėgus pusantrų metų prasidėjo mano naujasis gyvenimas. Vis dar kankinamas sudužusios meilės, bet jau negalėdamas Tavęs skriausti griebiausi bet kokių būdų prasimanyti pinigų. Mergaitės nebūna neįkainojamos. Joms reikia vyrų pinigų. Pinigai tapo aistra. Maniau kad tai padės susigrąžinti Tave. Man sekėsi. Tiesa, ne taip smarkiai, nes visgi baiginėjau mokyklą, bet praleidžiant kai kurias pamokas ir važinėjant į Rusiją kišenės pradėjo pilnėti. Susiradau naujų vyresnių draugų. O su Tavim nesisekė, bet mano dvasinė būsena taisėsi. Sėkmingai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą. Viskas buvo tik dėl akių, o iš tikrųjų dėl Tavęs. Aš bėgau iš savo provincijos miestelio, bėgau nuo Tavo ir mano laimę mačiusiųjų žmonių. Buvo gėda. O Tu susiradai dar naujesnį draugą. Buvai graži ir populiari. O mane graužė pavydas. Būdamas gimtinėje sėlindavau prie Tavo namų, vogčiomis stebėdavau Tavo langus.
Didmiestis tik dalinai leido pabėgti nuo mane pažinojusiųjų. Vistik keli klasiokai irgi mokėsi čiapat. Nesėkmingos meilės žaizdos negijo. Tavo veidas man dabar iškildavo lengvai, priešingai nei istorijos pradžioje. Tada stengdavausi įsivaizduoti Tavo veidą, o matydavau tik šviesą. Turėjau nutolti, kad Tavo šviesa netemdytų Tavo veido. Kitų merginų blaivus vengiau, tačiau gamtos šauksmas primindavo apie rūšies poreikius, kai sapnuodamas Tave pabusdavau keistai drėgnomis kelnėmis. Vadinasi tai paprastai – poliucija. Buvo kartas, kai atrodė, kad atsiras mano gyvenime nauja mergina, ji mokėsi kartu, ir viskas klostėsi taip greitai ir lengvai, bet girtas permiegojau su kita ir nesugebėjau neišsipasakoti jai. Jei būtų atleidusi, gal būčiau likęs su ja? Negalvojau apie tai. Žinau, kad kartais skambindavau Tau, bet visada būdavau girtas. Išsiblaivęs gėdindavausi tokių savo poelgių. Nedrįsdavau atsiprašyti. Keletą kartų girdėjau iš Tavo balso, kad esi laisva, gal būtum priėmusi mane atgal? Bet prabėgdavo kelios savaitės ir sužinodavau Tave turint naują gerbėją. Jų kišenės vis labiau pilnėjo, o aš jaučiausi besivejąs nebe Tave, o jųjų pinigus. Būdavo šlykštu. Ir daug kart norėjosi viską mesti. Betgi mano prigimtis ir naivus romantiškas tikėjimas meile iš pirmo žvilgsnio pynė šią kvailai nuostabią (kitų akims) istoriją į dar vieną žmogiškųjų ryšių beprasmybės giją. Laikas eina versdamas nertis iš kailio dėl to ko galbūt nepasieksi. Žmogus negali kitaip. Mane graužė sąžinė dėl nelankomų tėvų, girtuoklystės, dėl tiesiog absurdiškos meilės Tau, kuri mane jau keliskart iškeitei, o gal ir pamiršai. Tik niekam nenorėjau prisipažinti. Paprastesni išjuoks – „ką tau bobų maža“. O atjausti nebuvo kam.
Žinojau, kad turėsiu bėgti toliau, kur Tavo vardas manęs nepersekios. Vis labiau gėriau. Tačiau rytais pabudus pagiringą galvą vėl perskrosdavo mintis apie Tave. Pinigai leido pirkti daug svaigalų, jauna galva leido nesuklupti moksluose, bet sielai ramybės tai neteikė. Privalėjau bėgti. Prasidėjo sesija, o aš viską metęs išvykau iš Lietuvos.
Atsidūriau Kopenhagoje. Tik poros savaičių užteko apsispręsti grįžti atgal. Mokslus šalin. Kaliau pinigus, girtuokliavau. Sėdėdavau landynėse. Bandžiau viską išbandyti. Tavęs bijojau.
Vėl stojo vasara ir atsitokėjęs paskambinau blaivus. Pokalbis sekėsi. Pamenu pasakei, kad niekas ištikrųjų Tavęs nemylėjo, tik aš. Man taip sunku ir gera pasidarė. Mintys susipynė, iškart panorau Tave. Atvažiavau pasiskolintu senu Žiguliu. Tu atsisėdai ir pasakei – „važiuojam, kur niekas nematytų“. Nuvažiavome ant aukšto kalno, iš kur atsiveria platus vaizdas, o šalimais auga medžių guotas. Pasilenkiau Tave bučiuoti, o ranką uždėjau ant kojos ir perbraukiau aukštyn. Tu sulyg tuo veiksmu atsilošei, it atsisegei kelnių diržą. Aš viską supratau ir supratau, kad Tu jau nebe ta nepatyrusi ir nekalta mergaitė. Buvo gera. Tu bijojai pastoti, aš meldžiau, kad taip būtų. Išsiskyrėme greitai, tarytum tik aistros patenkinti būtume susitikę. Ryšys neatsinaujino. Tu nemokėjai manęs mylėti, o manyje meilę Tau ketė aistra. Kažkaip netaip labai jau troškau Tave turėti po to karto.
Vėl pasijutau ne tik išduotas, bet ir bereikalo prieš pusmetį išdavęs kursiokę. Maniau, kad ji būtų buvusi už Tave geresnė. Negerbiau savęs. Norėjosi pasigerti.
Tą vasarą vėl įstojau į universitetą. Tik kitame mieste. Čia neturėjau sutikti buvusių draugų. Norėjau rugsėjį pradėti gyvenimą iš naujo.
O vasara vaišino mane vynu, alumi ir daugybe atsitiktinių mergaičių. Tarytum kerštaudamas Tau norėjau permiegoti su visomis pasaulio merginomis. Bet nesugebėjau jų įskaudinti, net vieną naktį leisdamas kartu stengiausi būti švelnus, kaip su Tavimi. Jos šito nežinojo.
Į mokslus įsijungiau lengvai. Staiga supratau, kad tikslieji mokslai man labai patinka. Iki sesijos tvarkingai lankiau paskaitas, savaitgaliais vykdavau namo, penktadieniais ir šeštadieniais ošdavau baruose, retkarčiais matydavau Tave. Mano aistringa meilė Tau suvešėdavo tik atsiminimuose ir darėsi proporcinga suvartoto alkoholio kiekiui. Išsiblaivęs negalvodavau apie Tave, bet apsvaigęs vėl ir vėl svajodavau apie tai ko niekada nebebus.
Sesija praėjo sklandžiai ir jaučiau, kad šįkart nueisiu iki diplomo. Antras semestras atnešė netikėtų pokyčių – į grupę grįžo žmogus po akademinių atostogų. Jam lemta buvo tapti geriausiu mano draugu. Su juo išgyvenau tiek daug puikių akimirkų. Jau nemaniau, Tave dar prisiminsiąs. Su geru draugu ateina ir sielos ramybė. Tuomet aš tuo tikėjau.
Mano pirmoji meilė traukėsi vijoklių lapais, aš gyvenau laisvai ir lengvai neįsipareigodamas bendraudavau su mergaitėmis. Vienadieniai santykiai ėmė viršų. Ir sąžinė dėl suviliotųjų negraužė.
Pradėjau dirbti. Baigdamas mokslus nusprendžiau galutinai Tave išmesti iš galvos. Pradėjau lankyti žavią vyresnę mergaitę, o neužilgo ir susituokiau. Taip greitai atrodė viskas baigta su praeitimi. Gimė sūnus. Aš mečiau gerti ir tikrai privalėjau Tave pamiršti, bet negalėjau – skambindavau, kalbindavau. Tu be nuoskaudų pasakodavai apie save, pasaulį, kurį pamatei, keliones, svečias šalis ir paročius. Klausydavau Tavęs bijodamas nutraukti Tavo balso sukeltą hipnotizuojantį poveikį. Vis dar mylėjau Tave?
Prabėgo dar septyneri metai. Turėjo nurimti jaunystėje sukilę aistrų bangos, išdilt iš atminties pirmoji meilė. Nustojau Tau skambinėti. Bet nepamiršau. Tu persikėlei gyventi į kitą miestą. Į miestą kuriame dešimtmetį slėpiausi aš. Ir vėl Tave sutikau. Neįkainojama mergaite.
Žiaurus likimas siunčia tokius išbandymus. Dabar jau nežinau ar tiek laiko mylėjau žmoną, ar tik Tave per ją. Kančia dar nesibaigia.