Kažkokia labai keista istorija

***

Autobusas, kurio buvau vienintelis keleivis, staiga krūptelėjo.
Dangus atrodė rausvas, beveik oranžinis, tarsi tęsėsi kažkur už miško dar keletą kilometrų, iki vos įžiūrimo prašviesėjimo. Vieta, kurioje mes sustojome, geriausiu atveju buvo tinkama kirsti mašina arba autobusu, kad netraumuotum smegenų prieš savo paties valią.
Jau ėmė temti, kada mes pasiekėme mišką.
Vairuotojas kairiąja ranka įjungia lempas, šviesos užsidega. Aš pastebėjau kaip jis pažvelgia į priešakyje apšviestą kelią; bet kada iš miško galėjo iššokti gyvūnas, turbūt šviesos jų negąsdino. Tarytum patys sprendė, kokiu būdu atsikratyti geriausiu jiems sutvertu kūnu. Ir netgi, jei jisai per mažas, ar per didelis, ar nepritaikytas gyventi miške, kodėl pasaulis knibžda visokiausių gyvių?
Kai efektingas miškas liko mums už nugaros, bandžiau užmigti.
Staiga autobusas krūptelėjo. Kažkas įlipo ir durys užsivėrė. Autobusas vėl krūptelėjo.
– Kodėl keliauji vienas? – ji triumfuodama man nusišypsojo, turėdama akis labai dideliais vyzdžiais.
Jie bet ką galėjo priversti išsinerti iš kailio!
Aš savaime atsistojau ir iš karto susimoviau – pasijutau iškviestas atsakinėti į kažkokius neparuoštus namų darbus. Mano veidas ėmė rausti.
Visą kelią mes tylėjome.
Kai autobusas sustodavo, niekas neįlipdavo, stotys stovėjo tuščios, kiauri pastatai, su plačiai atsilapojusiomis durimis nežinia kiek laiko – žmonių nesimatė. Žinoma, buvo per vėlu... Daugiau nieko nebeatsimenu.

Atsibundu ryte. Man skauda akis. Nežinau, kiek ilgai aš miegojau, gal tik keletą valandų. Matau, tamsa išsisklaidžiusi, saulė šildo iš visų pusių. Jos sėdynė tuščia. Gal manimi pasišlykštėjo? Vadinasi, vėl knarkiau.
Ištiesiu nugarą, įtempiu raumenis. Pažiūriu pro langą. Mane pasiglemžia judančios gatvės – truputėlis moterų su kūdikiais vežimėliuose, truputėlis būsimų savižudžių, narkomanų, kiti gi, vėluojantys į darbą darboholikai, vairuotojai–šizofrenikai, bei plušantys statybininkai, labai nunešiotais kūnais, rudais nuo saulės, kietais vėjo.
Grįždamas užsuku pas savo seną bičiulį, jis už dyką man darė nuotraukas savo tėvas fotoateljė. Niekur daugiau ir neidavau.

*****

Buvo ežeras, įsirėmęs krantais į mišką, kažkada tik tvenkinys, tik dabar išdvigubėjęs.
Šalia stovėjo namas. Visa tai atrodė idiliška vieta gyventi, nors ir vienišas peizažas: piešinio viršuje debesų kamuoliai, apačioje gi, ant mirguliuojančio vandens, dvi barškančios žvejybinės valtelės, pririštos prie kopėčių tiesiai priešakyje saulės. Pro langus žiūrint, atrodė lyg gyventum pačiame ežere – ir iš tikrųjų taip galėjo būti.

Labai anksti auštant, Petras vienu judesiu įsiaudavo į batus. Jis nedaug užtrukdavo išeiti. Tik tada kai rytmečio drėgmė paliesdavo veidą ir akis, ir nusišlapindavo, jis krūptelėdavo – tai jį išblaškydavo nuo susikaupimo. Triukšmo išgandę paukščiai pakildavo nuo medžių, serbentų ir agrastų krūmų, jų šakos sulinguodavo. Paskui jie vėl visi sugrįždavo.
Jo rytiniai nusišlapinimai šalia medžio atrodė sąžinę graužiantys, bet kitaip jam neišėjo – ką gali prisiversti save daryti tada, kai nubudęs, vis dar jautiesi gamta, jos dalimi?
Kada Petras ir Aneta čia atsikraustė, tiksliai pasakyti negaliu.
Apleistas namas buvo atokiai visų kitų žmonių, už miško. Kaimynystėje niekas negyveno, nebuvo jokio pravažiuojančio kelio. Absoliutus privatumas. Dienos bei naktys atrodė be pradžios ir be pabaigos, tylą atstojo natūrali garsų harmonija. Čia nežinoma valanda.
Tvirtai apsisprendę, užėjo į nekilnojamo turto agentūrą „Rita“.
Aneta rausvais skruostais, tarsi rožytėmis, šypsojosi, kai Petras vairavo link naujo namo. Kada pagrindinis kelias baigėsi, parsidėjo smėlis.
Labai senai čia lijo, jis pagalvojo.
Smėlis byrėjo po ratais, kažkokios minkštos bangos; giedro dangus ir miško horizonto mišinys artėjo. Jis pažvelgė į savo žmoną. Ši šiuo metu jam mirktelėjo, ir jis išvydo kokia laiminga dabar ji atrodo.
Jų mašina kniuksėjo toliau. Diena atrodė kaip tik tokia, kad pasijustumei laimingas naujuose namuose, kad išvystum pro kurį kampelį į vidų patenka daugiau saulės, o kur nepasiekia. Kur praleisi daugiau laisvo laiko galbūt skaitydamas, arba, kur pakvietęs paviešėti kelioms dienų svečius, juos suguldysi? Jis mąstė.
Visi pavydės, galvojo Aneta, ir tarsi vėl pergalvojo visa tai.

Ji stovi prie viryklės, viena ranka maišo garų debesį, bemaž jau tirpstantį virš puodo. Samtis panyra. Petras mato kaip kreivai ji stovi, tarsi išsukta pėda, nugara jau nebe tokia tiesi kaip anksčiau, lyg koks nepažymėtas nuovargis būtų užgulęs jos kūną, bet šitai negalėjo būti tiesa. Jie tik įkopė į savo trisdešimtmetį!
Jei žmogaus amžius vis labiau ilgėja, kiekvieną šimtmetį, vis daugiau yra sulaukusių daugiau ir daugiau labai ilgų metų, ar tai reiškia, kad tikrai išliekame jauni ilgiau, nei mūsų protėviai? Tyliai sau mąstė. O kokios mintys jam galėjo būti? Ir garsiai tarė, kad būtų išgirstas iš pirmo karto.
– Eisi su manimi prie ežero? Tu apsivilktum savo gražiausią suknelę. 
Žmona atsisuko į jį, priartėjo, padėjo lėkštę ant stalo su karšta sriuba.
– Gal ir tiesa. – Pasižiūrėjo pro langą. – Jau ryte buvau sumaniusi apsižvalgyti po vietovę.
Petras truktelėjo jai už rankos ir įsmeigė į ją žvilgsnį, tokį, lyg į tolumoje žuvį; kada Aneta išplaukdavo su juo kartu, jie nekalbėdavo – žiūrėdavo į meškerę.

Saulė jau leidosi virš medžių, kažkur tankiai aplipusių lapų. Iš visų pusių miško garsai stiprėjo, bet daugiausiai iš labai aukštai viršūnių, iš susuktų paukščių lizdų šakose. Vibravo visuma. Tapo vos juntamu kūnu, žemės ir dangaus, kur keitėsi spalva.
Petras įkvėpė giliai visa krūtine. Jo žmona Aneta nuėjo link ežero, kur medžio šakos buvo panirę į ežerą, išaugę tiesiog iš krūmo nuokalnėje.
Staiga ji sušuko:
– Kas čia?
Vyras atsisuko į ją. Jos suknelės kraštas gulėjo ant žemės, ji tupėjo įsirėmusi rankomis į priekį.
Nusijuokia.
– Maniau, varlė šokuoja į vandenį! – ji tarė. – Įkris!
– Vis tiek jau iškrito. Bus sužeistas.
Abudu ilgai ginčijosi.
Tada Aneta paėmė kraštą suknelės ir perlenkė. Pakėlė mažą būtybę visai dar lengvą, tarsi jos pačios ranka būtų, ir atsargiai įstūmė pirštais į sterblę.
Sumurmėjo:
– Ką aš su tavimi darysiu?
Petras palydėjo žmoną į namus ir dar kartą sugrįžo į nelaimės vietą – mąstė. Iš pažiūros tai galėjo būti visiškai nereikšmingas įvykis, suprato jis. Gegužės mėnesį paukščiai dėjo kiaušinius ir augino jauniklius labai aukštai medžiuose. Jis užvertė akis į viršų, tikėjosi išvysti sukrautą paukščių lizdą, tokiu būdu nuspręsti ką toliau daryti. Bet nieko neįžiūrėjo. Jaunikliai šaukėsi maisto – bet niekur nesimatė nė vieno nerimstančio sparnuočio. Žinoma, akylai stebint, gal ir pamatysi, ir tai, vargu, ar pamatysi, susirūpinęs tarė. Galva tarsi sukosi, lyg kojos nelaikė. Jis stovėjo nežinia kiek laiko.

Ateinantį rytą, Petras atsikėlė kaip visada labai anksti, į kambarį  švietė purvina šviesa. Atrodė, lyg nė vienas užuolaidų siūlelis nebūtų buvęs baltas. Tada jis pajuto deginantį skausmą šlapimo pūslėje – laikrodžio tikslumu.
Kieta medžio žievė pagelto, Petras vartojo kažkokius stiprius vitaminus. Kai viską baigė, išgirdo garsą, tiesiai nuo ežero. Lyg koks griaustinio trenksmas, palygino. Gal kas pjauna medžius? Aiškiai matėsi kažkoks sunkus daiktas.
Stovėjo ir mėgavosi šalta drėgna, ir tik visiškai netikėtai išsiblaškė, kada kažkas įgėlė į koją.

Tarpduryje jį pasitiko Aneta išsidraikiusiais plaukais, vilkinti naktinius marškinius, jie atrodė kiek per laisvi. Ji išgirdo vyro žingsnius kieme ir atsibudo. Kai pakėlė antklodę, norėdama išlipti iš lovos, popierinėje dėžutėje subruzdėjo prabudęs alkanas paukštis. Jam reikėjo kažką valgyti. Nuėjo į virtuvę, pravėrė duris ir išvydo Petrą, ir svetimą vyrą, kuris buvo į jį įsikibęs, apglėbęs jį per pečius, nusvirusia galva.
– Gal kas blogo žmogui nutiko. Padėk! – paliepė jai vyras.
– Eik sau! Reikėjo jį palikti. Išsiblaivys – atsigaus. Na, kas tau į galvą šovė? Maža aplinkui kaimynų? Visi jie naktimis kažkur valkiojasi...
– Nepurkštauk. Duok žmogui pavalgyti, – pažvelgė į ją iš padilbų.

Svečias tą patį vakarą paliko jų namus, ir po kurio laiko viskas buvo greitai pamiršta. Ir dar ateinantį visą pusmetį. Ir dar.
Po dešimties dienų paukštis pakilo nuo Anetos ištiestos rankos ir neatsisukdamas dūrė į dangų – maža daili zylutė.
Viskas prasidėjo tik tada.
Naktimis ėmė bruzgėti valtys. Petras iš pradžių galvojo, kad jos daužosi, gal trinasi į viena kitos šonus, ir perplukdė. Vis gi to neužteko, jis ir toliau girdėjo tuos pačius garsus. Be to, keisti sapnai pradėjo sunktis į jo pasąmonę, maždaug tuo pačiu metu, kada jos imdavo bruzdėti.
– Nemiegojau naktį, – kartą neiškentė nepasiskundęs žmonai. – Anksčiau – lyg negyvas krisdavau vakare ir miegodavau, dabar  akių nesudedu. Atrodo galva svaigsta, ausyse cypia, šešėliai lubose sukasi.
– Birželio naktys šviesios, brangusis. Gal pilnatis kažkiek tave veikia?
– Kodėl niekados anksčiau?..
Aneta atsakymo nežinojo. Tuo metu ji šukavosi plaukus, rankos plasnojo, įstrigusios naktinių marškinių rankovėse, rodėsi, kad kaklo iškirptėje slepiasi pernelyg didelės krūtys, tik dabar Petras tai pastebėjo – kaip stipriai ji pasikeitė ir išgražėjo per paskutinius keletą mėnesių. Kaktoje raukšlės išsilygino, skruostai išblyško, tapo vaškiniai, vokai pamėlo, laikysenoje neliko jokio ženklo nuovargio. Ji netgi ėmė keltis anksčiau už jį, prieš jam nubundant, dingdavo kažkur miške ir grįždavo gerokai pagyvėjusi, užtrukdavo ilgiau nei įprasta.

O jam buvo viskas atvirkščiai – sunyko akyse, puolė įvairios ligos. Niekas jo daugiau nebeatpažino, atrodė išsibaigęs. Jį apėmė siaubas. Vieną naktį atsisėdo lovoje ir suakmenėjo, tarsi statula.
Staiga išgirdo už lango garsą.
Valtys turbūt atsirišo, pamanė.
Nusičiupo prožektorių ir basas iššoko pro duris į tamsą, prie valčių.
Valtys plūduriavo savo vietose, stovėjo lyg nepaliestos. Vanduo bangavo ramiai, nesudrumstas, tik vos įžiūrimi įkyrūs vabzdžiai blaškėsi jo nukreiptame prožektoriaus šviesos ruože. Labai rimtai įsižiūrėjęs į vos matomas bangas, įsivaizdavo lyg lengvai kažkas jas stumdo, liečia, glosto minkštą paviršių, jam girdėjosi vandens pliaukšėjimas, jis apsižvalgė, ir pastebėjo kaip nuo miško artėja labai dideli šešėliai, nežemiški, net nepanašūs į žvėrių. Darėsi tvanku...
Tada jis išvydo priešais save valtį, tarsi gabalėlyje nusileidusio tiršto rūko debesies, viduryje ežero, ant veidrodinio vandens paviršiaus, jos net nesimatė.
Kaip aš galiu matyti valtį? Jis suvirpėjo. Pajuto, kad pažvelgė kažkas į jį. Tuštuma, pramerktos juodos akys.
Nesupranta.
Nieko nelaukęs nusileido kopėčiomis į valtį, įstatė irklus, ir iš visos krūtinės juos stumtelėjo neatsisukdamas, jausdamas savyje labai daug jėgos; valtis išsijudino. Nebežinojo į kurią pusę dabar pasukti... Kur galėtų slėptis ta prakeikta valtis?

***
Išeinu paimti nuotraukas. Kažkas paduoda voką, ir draugo ranka jame rašytą žinutę: „Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad tau reikia labai rimtų atostogų. Kodėl gi kas dieną atneši tuščias nuotraukas? Žinoma, man nusispjauti, aš ir toliau galiu tau padėti. Bet žinau vieną gerą specialistą...“

****
Mano atmintis tarsi atėjo: toje valtyje žmogus sėdėjo tylėdamas. Permatoma žila galva, pilna vandens, bjauriai išgraužtais kaulais, ir blyksėjo laukimo kupinomis akimis... Visa yra juoda, kas nematoma tamsoje.