kelionė

Bal 15d. 14: 48
Kelionė
Ruošiesi kelionei, tarsi tai būtų paskutinė tavo kelionė, kurioje sudėliosi ir išpildysi savo svajas. Kuri tikrai bus ypatinga. Kurios tu troškai galbūt net visą savo gyvenimą. Kurią vis atidėliojai bijodamas bangų svaigulio ir vaiskaus horizonto žydrumo. Bijojai, nes kažkur sielos užkaboriuose žinojai, kad ji tau patiks. Ir niekada nebenorėsi iš jos grįžti. Mintyse matai save baltame laive, kuris lengvai skrodžia per žydrą ir beveik permatomą jausmų okeaną. Įsivaizduodamas gilų mėlyną dangų. Be debesėlio. Ir karštą saulę, kuri kaitins tavo šilumos išsiilgusią sielą.
Ruošiesi paskubomis, karštligiškai blaškydamasis ir nežinodamas ko tau ten gali prireikti, tik tolumoje šmėžuojantis būsimos kelionės svaigulys – kaip šiaurinė žvaigždė.
Kažkuriuo momentu kirba širdyje klausimas – ar tikrai tai yra tai, ko troškai? Ar tikrai nenusivilsi? Bet pažinimo noras yra toks begalinis. Toks jaudinantis. Ir gaivus.
Ir kai dreifuojantis tavo svajų laivas atsitrenkia į uolas, subyrėdamas į smulkiausius šapelius ir mėlyno okeano bangos išmeta tave į krantą, tada akimirksniu suvoki, kad taip galėjo būti, bet tu tą mintį vis vijai šalin. Nes tavo slapčiausiose mintyse ši kelionė turėjo tęstis amžinai.
Atsidūręs negyvenamoje saloje, ieškai savo lagamino. Lagamino, kuriame kelionės metu kruopščiai sudėjai savo svajones, mintis, meilę, vyno butelius, smilkalų ir tavo kvapą, bučinius, bemiegių aistringų naktų pažadus, kurie atvėrus lagaminą, išskrenda baltais drugeliais. Negali jų sulaikyti jėga – jie turi skrieti ir transformuotis. Kad išsipildytų. Kada nors.
Kurį laiką tau gaila sudužusio laivo, bet gyvenimas tęsiasi ir apsidairęs horizonte pamatai oazę. Esi toks ištroškęs, o ten turi būti vandens. O lagaminas toks sunkus. Akimirką dvejoji, bet troškimas gyventi yra toks stiprus, kad nors ir širdyje brangus lagaminas, bet jis tampa pernelyg sunkia našta.
Pasiekęs oazę ir numalšinęs troškulį, atsiguli po žydinčiu medžiu-nusišypsai. Išgyvenai. Balsu sakai:
-Esu laimingas. Pagaliau.