Likimas

***
Į stiklainį jis įkrito,
- tarakoniška dalia,
  reiks tūnoti iki ryto,
  jau išlipt jėgų nėra.

Nebijotų tarakonas
vis artėjančios mirties,
  jei žinotų apie sielą,
  trūksta jam šios išminties.

Pagaliau ranka plaukuota,
lig pincetas, dar kažkas,
  skaudžiai jam į šoną duria,
  keldama baisias kančias.

Nebevirpa jo ūseliai,
jau pradėjo šalti jis,
  o draugai ir linksmos naktys,
  viskas jau tik praeitis.

Ten mažam plyšy už spintos,
Vienas paliktas, visai –
„ tėti, tėti! “ – jo sūnelis,
  negirdės tik jo – jisai.

Budeli, tu nors džinsuotas,
nesupranti, nežinai,
  tarakonas tai ne šiaipjau,
  mokslo objektas jisai.

Tapati ranka, plaukuota,
štai jį išmeta pro langą
  ir žolėje, prie takelio,
  jo kūnelis atsiranda.

Gal nuplaus lietus vargšelį,
gal apverks jį skruzdėlytė,
  nematys tik jo akelės,
  kaip akacijos pražydę...

 
***