damos išpažintis

tai valanda nakties
šviesa perpus ją padalina
aštria briauna
žvilgsniu pro rakto skylę
už nugaros
griūtis begarsė
tartum manų kruopos byra
balta migla suskilusių
pilių ir sostų gieda lyros
tai damų ašaros
sniegu uždangstė tiltus
kad šaltas rytas neprabiltų
apie šią valandą
klaidžių verpetų
nuo kvepiančios odos
iki dainos vežimo ratų
po šimtmečių rastų
jau niekieno neišmelstų kadais
sugrįžti raktų
tai valanda nakties
kol dar nešvinta
ugnies traškėjimo garsais
tarp vyrių pištais
šildaus