*

Adatos susminga į šaltą, apsnigusį cementą.
Katinas sulysęs bastosi prie stulpo,
Išmirė dvasios, nebegyvi garsai, ar ką išgirdai?
Senelis su barzda negyvas klūpo.

Vėjas prašvilpia lyg niekur nieko,
Paukšteliai pūva ant raudono sniego,
Dangus tylus nieko nesako,
Nežinioje adatos gyvuosius bado.

Pūga pilką kąsnelį nuneš tolyn,
Nelaimė baugiu žvilgsniu žiūrės artyn.
Iš akių pasrūva kraujo vėlės,
Iš kapinių ima lįsti juodos dėmės.

Be kojos lipa į gyvenimą žmogus,
Šakos ir lapai trukdo, akis išbado,
Išmetė likimas skaudžius, aštrius spyglius,
Visi mes mirsime, bet ne iš karto...