Vandens paklodė veida gožia jau seniai
Tik tu nesveikas, durnas.. dar nesupratai.
Vėjas leido man paskęsti. O aš leidausi žemyn.
Aštrios menesienos rankos nusitempė mane gilyn.
Bandžiau kvepuoti pro dantis…
žiaunas aš pravėriau
Bet jaučiaus kaip dvesianti žuvis..
Pakirstais sparnais aš nėriau.
Subadyta, iškastruota…nutildyta vandens
Kaip nieko neverta baladė..
Kam gi reikia tau manęs?
Kam gi reikia vejui šiaudo?