...

Tam tuščiame kelyj, kur vingiai.
Ir įkalnėj matai – už jos jau nieko.
Keliauja venom kraujas tingiai
ir štai kakta karščiu sudrėko.

Aš greitį aplenkiau – paerzint protą
trumpam, padirgint jį, pasveiks lai.
Paankstint kas pravakarota
jame, o tai yra vaizdų paveikslai.

Beje, aušra vėl, saulė stiebias,
įstabios linijos galingų tolių.
Karalius nuostolių valstybės
malšina maištą perteklių keistuolių.

Tai visas aš. Sykiu su tuo, ką
įsivaizduoju geriant kelio gryną
absentą, jaučiant saiko stoką.
Sustok ir atmintis išsinarina.