Meilės ilgesys...

MEILĖS ILGESYS...


Skamba Enrique Iglesias daina-,, litlle girl‘‘, jaučiu pro orlaidę dvelkiantį vėją, kuris man padeda jausti, kad dar gyvenu.
Bandau dėlioti teisingus sakinius, kuriais paaiškinčiau, kaip jaučiuosi, tačiau tai tik padrikos mintys ...
Širdis tartum būtų badoma šimtais smeigtukų, ir kiekvienas jų sminga vis giliau, kai tik prisimenu akimirkas, kuriose buvome drauge. Rodos, nuo to laiko prabėgo tukstančiai metų, dėja, yra visai ne taip –tik keletas nereikšmingu mėnesių...
Kai sakei, jog galėčiau tau reikšti viską –tikėjau, nes norėjau tikėti. Nieko nuostabesnio nebuvo išgirsti tuos žodžius, kurių laukiau iš tavęs . Prisiekiu nieko man daugiau ir nereikėjo -nuoširdumo, tikėjimo, kad galiu pasikliauti, tiesiog švelnumo, kurio trūko mano neramiai besiblaškančiai sielai . Patikėjau, jog pagaliau visa tai radau tavo žvilgsnyje, atrodė viskas tikra, -maniau jausmų nesuvaidinsi. Akivaizdu, klydau ir labai smarkiai . Laikiau tave savo draugu, globėju, patarėju, mylimuoju, leidai pajausti, kad taip ir yra. Nereikėjo, patikėk tik veltui gaišai laiką mane apgaudinėdamas ir priversdamas tikėti miražu, kuris tikrai priminė tikrovę, tik čia viskas buvo pernelyg gražu, kad būtų tikra.
Kaip ir reikėjo tikėtis, tikrasis veidas pasirodė iš po kaukės . Toli gražu ne toks, dėl kurio ryžausi paminti nepasitikėjimą, žiurėti i saulę, mylėti gyvenimą. Atrodo, išvydau visai kitą žmogų –šaltą ir pilną šiurkštumo, paniekos man . Sakyk, kodėl nepasirodei toks, kol dar nebuvau pamilusi tavęs ir nejaučiau to pakeliančio ir žudancio jausmo? Bijojai, prarasti,, žuvelę ‘‘, nenorėjai paleisti, nes buvo beužkimbanti? Netikėjai, jog kažkas manimi nepasinaudotų, o sakytų tiesą, jog myli...  Savanaudiškumas, turbūt, neleido pažvelgti kitapus ir suprasti, jog su kažkuo kitu aš galiu jaustis laiminga.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai pabaiga, priešingai man tu vis dar reikalingas, ilgiuosi artumo, nesibaigiančių pokalbių ir noriu tikėti tikrų, nesumeluotų ašarų...


2008m.