Užminuota puodynė

Rankos lipdo
molio puodynę,
mintys glaisto
šarmo supratimą
ir
susijungimai---
virsta šedevrais,
ataidėjo iš
pasąmonės

atsargiai lipdau
vidų harmoningą,
glostau širdį,
ir klausausi laimės,
kylančios į saulę.

Besibraunantis
šešėlių juokas,
priverčia paslapčia
nusišypsoti. ---

Gavau šansą?
Nežinau iš kur.

Parakas kol smilksta,
akys nejučia--
į padangę kyla--
kuri ramuma dusina.

Kada nežinia detonavus,
atsakymais susprogs?